Edvinas Minkštimas (g.1980) muzikos mokėsi J.Naujalio muzikos gimnazijoje. 1997-2003 studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (prof. V.Vitaitės fortepijono kl.),  2002 –  Nacionalinėje Paryžiaus Konservatorijoje (M.Beroff klaseje) . 2003 abiejose šiose mokyklose atlikėjas įgijo muzikos magistro laipsnį. Šiuo metu Edvinas Minkštimas tobulinasi The Juilliard School Niujorke, Jerome Lowenthal klasėje. Atlikėjas tobulinosi B.Hesse-Bukowska, N. Petroff, V. Ashkenazy, I. Biret, ir M. Francoise-Bucquet meistriškumo kursuose.

Solisto biografiją atlikėjas pradėjo 1995 m., kai, būdamas 14 metų amžiaus, su Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestru atliko E.Griego Koncertą fortepijonui ir orkestrui a-moll. Vėliau pianistas grojo su Lietuvos kameriniu (Saulius Sondeckis)  Lietuvos muzikos akademijos simfoniniu orkestrais diriguojant Lietuvos bei užsienio dirigentams. Nuo 1990 m. pianistas  koncertuoja užsienyje –  Rusijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Vengrijoje, Kanadoje bei JAV.

E.Minkštimas – vienas ryškiausių jaunųjų lietuvių pianistų, jo vardas gerai žinomas Lietuvos ir užsienio muzikos profesionalams bei mėgėjams. Būdamas 24 metų amžiaus, jis yra 9 tarptautinių pianistų konkursų laureatas, tarp jų tokie, kaip P.Čaikovskio (Maskva, 1992), L.Knezkova-Hussey (Kanada, Bathurst, 1996).

2001 E.Minkštimas laimėjo tarptautinius konkursus European Piano Days Pontoise (Prancūzija), o 2002 ir 2003  –  "Muzika be sienų" Lietuvoje. 2007 laimėjo Tarptautinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursą ( I vieta). 2002 pianistas koncertavo Danijoje bei Prancūzijoje bei Jo Šviesybei Didžiosios Britanijos sosto įpėdiniui princui Charles'ui jo vizito Lietuvoje metu.
2003 m. vasario bei lapkričio mėn., bendradarbiaudamas su LR Ambasada JAV, E.Minkštimas sugrojo du itin sėkmingus koncertus Corcoran Gallery of Art ir US Baltic Foundation Annual Gala Vašingtone.

2001 E.Minkštimui buvo paskirta 2-jų metų rezidencija prestižiniame Cité Internationale des Arts Paryžiuje. 2002 m. vasarą jis, kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, dalyvavo Summer Music Festival, vykusiame Music Academy of the West Santa Barbaroje (JAV, Kalifornija).

Edvinas Minkštimas yra daugelio stipendijų bei premijų, tarp jų - Lietuvos Kultūros Ministerijos, Meyer Foundation Prancūzijoje bei Music Academy of the West laimėtojas.
E.Minkštimas taip pat išbandė savo kūrybines jėgas kompozicijoje. Jis sukūrė fortepijoninių, kamerinių bei simfoninių kūrinių, kuriuos ne kartą atliko Lietuvoje bei užsienyje.

E.Minkštimas įrašė į CD kūrinių fortepijonui solo bei su orkestru, tarp jų –  J.Brahmso Koncertas d-moll, Nr.1, F.Chopino Koncertas f-moll, Nr.2, bei M.Ravelio Koncertas kairei rankai ir simfoniniam orkestrui.

Daugiau skaitykite: http://www.minkstimas.com/lithhome.html

E. Minkštimas, kuris ruošiasi balandžio pradžioje Utrechte (Nyderlandai) vyksiančiam tarptautiniam F. Liszto konkursui, o į jį buvo atrinktas specialios komisijos (tai pirmas atvejis Lietuvos pianizmo istorijoje), turi savitą ir aiškiai suformuotą požiūrį į romantinio genijaus kūrybą ir jos atlikimo stilių, kurio tikrai nepavadinsi iššaukiamu ar provokuojančiu, bet sensacingu įvardyti galima. (...) E. Minkštimas surado įvairų tembrinį priėjimą prie skirtingų to paties autoriaus opusų. Štai Vengrų rapsodija Nr. 13 a-moll prikaustė dėmesį laisvu kvėpavimu ir mocartišku rubato, kuris muziką daro itin išraiškingą ritmo ir metro požiūriu. Jo esmė – visiškai savarankiška ir su akompanimentu šiek tiek nesutampanti dešinės rankos melodija. Rapsodija žvilgėjo akinančia smulkia technika ir gracingais šokiniais epizodais. Mendelssohno-Liszto „Dainos sparnais“ viršų ėmė paprastas, natūralus dainingumas, o Schuberto-Liszto „Antrininkas“ išniro kaip niūrus ir paslaptingas inkognito, dramatiškas personažas. Ispaniškoje rapsodijoje cis-moll transcendentinio sudėtingumo vietas pianistas įveikė labai lengvai. (...) Sonata h-moll tapo rečitalio didžiąja kulminacija. Klausiausi ir mąsčiau, jog iš tiesų reikia turėti ryškią individualybę, kad į kūrinio potekstę įdėtum tiek prasmių ir šitaip konceptualiai išskleistum platų žmogiškųjų jausmų spektrą, nes šiame opuse tuščiu virtuoziškumu neprisidengsi. Pagaliau paskutiniame vakaro kūrinyje, Fantazijoje „Don Žuanas“ W. A. Mozarto operos temomis E. Minkštimas mocartiškąją filosofiją sujungė su putojančia Liszto virtuozerija, išbaigdamas tai, ką pavadino „interpretacine įvairove“. Jei mus dažnai žavi viena ar kita kurio nors atlikėjo stiprioji pusė, tai E. Minkštimo skambinimui būdinga darni būtinų sudedamųjų sandų vienovė, kuri dera su aukšta dvasine kultūra. Rusų, prancūzų ir nevienalytę amerikiečių muzikinę tradiciją apjungiantis virtuozas iš aplinkos gerte sugeria svarbias pamokas. Jis fortepijono pasaulyje įkūnija savitą poziciją, kuri sulig kiekviena pergale tarptautiniuose vandenyse tvirtėja ir – niekada nenuvilia.

Daiva Tamošaitytė, Ir vėl – Franzas Lisztas, Muzikos barai, 2008 03 28

Pianistas Edvinas Minkštimas šį kartą su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru, diriguojant profesoriui Donatui Katkui, interpretavo du labai skirtingus kūrinius – Josepho Haydno Ketvirtąjį koncertą G-dur ir Alfredo Schnitke’s Koncertą (1979 m.). Savaiminga klasicizmo šypsena šalia ne mažiau autentiškų gūdaus vidurnakčio minčių. Galima, aišku, Haydno muzikoje ieškoti (ir atrasti) į valias dingsčių solistui sužėrėti, tai irgi būna žavu. Bet šiam pianistui, sakytum, svarbesnis tarsi žvakių šviesoje spindintis juvelyrinis Vienos meistro kūrinio grožis. Šiukštu, primygtinai nerodomas. Kaip ir puikiai nugludintos solisto pianistinės priemonės, kurių gausybę klausytojas bemat suvokia. Garsioji Niujorko Julliardo mokykla (šiuo metu E. Minkštimas yra jos doktorantas) galėjo išugdyti ir labiau egocentrines koncertuojančio pianisto nuostatas. Tokias, kokios šiandien yra labiau būdingos (podraug – ir paklausios). Bet gal įgimtas meninis skonis, gal ir inteligentiškumas bei deramas savo artistiškumo suvokimas jam nepatarė taip pasielgti. Kad tik ir toliau šitaip! Pamažėle slenka, fortepijonui sukauptai medituojant, Alfredo Schnitkes opuso įžanga. Neįprastai priartėja tolesni šios glaustos muzikinės dramos įvykiai. Klausytojas nujaučia, kad tokį slėpiningą kūrinį galima gan skirtingai interpretuoti (beje, ar tai dažnai nebūna tikrai vertingos muzikos bruožas?). Solistas ir orkestras gali atviriau ryškinti tam kompozitoriui būdingą, skaudžiai atvirą dramatizmą, bet tokiai raiškai kartais pravartu tapti juoda „požemine upe“. Arba – tyliu prietėmio valandos atvirumu, kuriuo patikėti būna lengviau negu deklaratyviu išsisakymu. Į jį nelinkęs pianistas rado įtaigią giluminės įtampos kaitinamų kulminacijų ir atoslūgių (nerimo fonui išliekant) sąveiką. Vaizduotės galia jautrus pianistas perprato jo biografijos jau nepalietusių metų dvasinę atmosferą (jis gimęs 1980-aisiais, o Koncertas – 1979-ųjų). Suartėjo su epocha, genialiai atspindėta Andrejaus Tarkovskio kino juostų. Tai, ką E. Minkštimas šiai instrumentinei dramai parinko iš savo pianistinių priemonių arsenalo, kaip jas siejo su iškilaus meno mastą siekiančia interpretatoriaus vizija, klausytojus įtraukė į šiandien ne itin dažną, visus apjungiantį meno kūrinio prasmių išgyvenimą.

Edmundas Gedgaudas, Savaimingas, 7 meno dienos, 2007 01 26

Šiuo metu Džuljardo muzikos ir dramos mokykloje daktaro disertaciją rašantis Edvinas Minkštimas jau pirmame ture atsiskleidė kaip savičiausias atlikėjas. Interpretuodamas Johano Sebastiano Bacho Preliudą ir fugą fis-moll iš GTK II tomo, jis išgavo gerą legato, sodrų toną, skambino emocionaliai, atrasdamas naujų, neįprastų polifoninių potemių, savitai niuansuodamas frazę. Wolfgango Amadeuso Mozarto Sonatoje a-moll, KV 310, tušė virto lengvu, krištoliniu skambesiu. Fryderyko Chopino ir Sergejaus Rachmaninovo etiudai atskleidė kitą, geriau pažįstamą, pianisto individualybės bruožą: ištvermę, nepriekaištingą profesionalumą ir stabilią, su­balansuotą techniką. Čiurlionio preliudus VL 294 ir 343 Minkštimas skambino paprastai, akvareliškai. Tą dieną jo interpretacija buvo jei ne pribloškianti, tai iš tiesų nekonvencionali. Tačiau antrajame ture jis parodė, jog tiek virtuoziškumas, tiek muzikalumas yra vienodai būdingas jo atlikimui. Taip pat labai apgalvota buvo kūrinių eiga. Pradžioje pianistas paskambino Johanneso Brahmso Variacijas Paganini’o tema a-moll, op. 35, tai yra didelę formą. Ištobulintas atlikimas, tolygiai puikios lyrinės ir greitosios vietos sudarė idealią pusiausvyrą. Buvo matyti, kad Brahmso kūryba atitinka pianisto vidinį pasaulį. Po Čiurlionio Fugos b-moll, VL 345, kurios muzikinė medžiaga buvo sudėstyta ekspresyviai, „vyriškai“, ir Trijų pjesių viena tema, VL 269–271, pabaigoje paskambinti Brahmso Intermezzo op. 117 nepaliko jokių abejonių, kad Edvinas Minkštimas yra tikras bramsistas. Nuostabiose miniatiūrose jis suderino akinantį virtuoziškumą ir gelmių lyriką. Jo tušė – grynai bramsiškas, jis tiksliai girdi melodiją ir jos logiką. Ypatingas Edvino oktavinis legato daro įspūdį atliekant ne tik Brahmso kūrinius, kuriuose šis atlikimo būdas labai svarbus, bet ir Čiurlionio pjeses, ypač greitąją minėtos trilogijos dalį, kuriai jis suteikė kitų pianistų nepasiektą muzikinės minties vientisumą. Atlikėjas, kaip sakoma, visiškai atsidavė muzikai ir, nugramzdindamas publiką į tylių versmių gelmes, ją tiesiog įelektrino. Išlygintas garsas, ištobulintas jo formavimas kėlė nežemiško grynumo įspūdį. Trečiame ture atliktą Ferenzo Liszto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 girdėjau du kartus. Tai, ką išgirdau, patvirtino susidarytą įspūdį: pianistas visiškai atsidavęs muzikai kiekvieną akimirką, išgauna individualų garsą, vienodai gerai atlieka tiek lyrinius, tiek virtuozinius epizodus. Iš čia ir suvokimas, kad jo skambinime nėra nė vieno tuščio, be energijos garso. Sakyčiau, jo tonas įsisąmonintas arba įsąmonintas, todėl jo atlikimui ir tinka fortepijono meistrams taikytini apibūdinimai: rafinuotas ir įkvėptas, be pozos, natūralus. Skambindamas Lisztą, Minkštimas muzikuoja itin logiškai, o puiki pianisto technika ir girdėjimas koncertą paverčia lengvu žaisliuku – prabangiu, žėrinčiu ir kartu trapiu. Grakšti kūrinio visuma, krištolinės pasažų girliandos, skambios viršūnės buvo tarsi nutviekstos vidinės šviesos. Virvutė, kuria Edvinas laiko prikaustęs publikos dėmesį, yra šilkinė: tokia plona, jog jos nė nepastebi. Iš pirmosios mokytojos prof. Veronikos Vitaitės bei daugelio mokytojų, kuries jį mokė Paryžiuje ir Niujorke, ryškus atlikėjas gavo tai, kas suformavo jo profesinius įgūdžius. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad jo skambinimo maniera, girdėjimas ir traktuotė yra tokie subtiliai saviti ir taip skiriasi nuo kitų, jog galima drąsiai teigti Minkštimą išplaukus į didžiuosius pianizmo vandenis. Būtent jam tinka Henricho Neihauso aforizmas: „Menas prasideda ten, kur prasideda „vos vos“. Tas „vos vos“ jį ir iškėlė į sunkiai apibūdinamas, bet gerai juntamas rafinuotas aukštąsias suvokties sferas, kurios klausytojui, nelygu jo intencijos, gali kelti ne vien nuostabą, bet ir pagarbą.

Daiva Tamošaitytė, M.K.Čiurlionio konkurso aidai, Literatūra ir menas, 2007 10 05

Bélos Bartóko trečiąjį fortepijoninį koncertą šį vakarą atliko vienas produktyviausių jaunosios kartos pianistų, tarptautinių konkursų laureatas, Niujorko Juilliardo muzikos ir dramos mokyklos doktorantas Edvinas Minkštimas. Allegretto jis skambino įsiklausydamas į muzikinės medžiagos faktūrą, kampuotoms temoms (išgarsintajam verbunkošui) suteikdamas kiek įmanoma gilaus dainingumo. Adagio religioso dalyje (a propos, kompozitorius buvo rimtai praktikuojantis unitas) E. Minkštimas perteikė sekmadienio pamaldoms artimą skaidrios lyrikos nuotaiką, kurią keitė kone tokie pat skaidrūs, žaižaruojantys epizodai. Allegro vivace – tai įvairių etninių šokio temų pynė. Ji buvo atlikta tiksliai pagal partitūrą ir užbaigta efektinga finaline kulminacija. (...) Meistrams paklūsta ir paprasta, ir sudėtinga muzika: pirmuoju atveju ji skamba nebanaliai, antruoju – perteikiama suprantamai ir tampa artimà. Tuo šį šaltą rudens vakarą publiką įtikino du lietuvių talentai – pianistas Edvinas Minkštimas ir dirigentas Modestas Pitrėnas.

Daiva Tamošaitytė, Meistrams paklūsta ir paprasta, ir sudėtinga muzika: Edvinas Minkštimas ir Modestas Pitrėnas, Muzikos barai, 2008 lapkritis

Negalėtumei pasakyti, jog Edvardo Armono ir Edvino Minkštimo sausio 23 dieną Filharmonijos Didžiojoje salėje grotas kamerinės muzikos koncertas kažkaip ypatingai išsiskyrė iš bendro koncertinio gyvenimo fono. Veikiau, jis patenkino susirinkusios publikos lūkesčius, kuri kantriai išklausė sudėtingą programą: Gabrielio Fauré Sonatą violončelei ir fortepijonui Nr. 2, g-moll, Samuelio Barberio Sonatą violončelei ir fortepijonui c-moll, op. 6 bei to paties žanro S. Rachmaninovo kūrinį, Sonatą g–moll, op. 19. Duetas kazusą išsprendė savaip: E. Armonas pademonstravo jam būdingą lyrinio muzikavimo žavesį ir aukštą atlikimo kultūrą, E. Minkštimas – taip pat jam visada esmingą entuziastišką pagavą ir profesionalų muzikinės medžiagos išbaigtumą. (...) Antrojoje koncerto dalyje nuskambėjusi S. Rachmaninovo Sonata įtikino pakankamu brandumu. Sodrus atspalvių, turiningas prasmių opusas leido pasireikšti violončelininko tiek dainingajam, tiek charakteringam (II d.) mąstymo pradui. Dar ryškiau atsivėrė šio atlikėjo asmenybės racionalumas ir dramaturginiai gabumai įvaldant didelės apimties kompozicijas. Pianisto fortepijono partijoje taip pat atsirado daugiau dinaminių niuansų, piano, spalvų.

Daiva Tamošaitytė, Vienas iš kamerinės muzikos koncertų, Muzikos barai