Gimė 1977 04 09 Vilniuje. 1983-1984 mokėsi Vilniaus S. Nėries vidurinėjemokykloje, 1982-1994 Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos Laimutės Jakniūnienės klasėje. Šiuo laikotarpiu tapo kelių konkursų nugalėtoju:

1989 laureatas. B.Dvariono pianistų tarptautinis konkursas;
1990 I premijos laureatas. Tarptautinis konkursas Čekijoje "Virtuosi per Musica di Piano forte".
1991 absoliutus I v. laimėtojas, premija - pianinas “PETROFF”. Tarptautinis konkursas Čekijoje "Virtuosi per Musica di Piano forte".
1992 laureatas, apdovanotas už geriausią pianizmą. Kamerinių ansamblių konkursas, skirtas J.Fledžinsko atminimui.
1992 diplomantas. Tarptautinis konkursas Etlingene, Vokietija.
1992 Lietuvos kultūros fondo stipendiatas bei „Naujųjų vardų” tarptautinės programos dalyvis.
1993 I premijos laureatas.S.Vainiūno jaunųjų pianistų konkursas Vilniuje (apdovanotas kvietimu į pianistų meistriškumo kursus Ciūriche, 1993 m.).
1994 II v. laimėtojas. Respublikinis kamerinių ansamblių P.Juodišiui atminti konkursas.

1994-1995 studijavo Interlocheno Menų Centre, Michigan (JAV). Dėstytojai -  Victoria Mushkatkol (fortepijonas) ir Joseph DeFazio (kompozicija). 1994-1995 metais buvo dviejų  Interlocheno konkursų laureatas ir kaip jų nugalėtojas atliko Bethoveno trečią ir ketvirtą koncertus su Interlocheno menų centro orkestru. 1995-2000 mokėsi Curtis (JAV, Filadelfijoje) muzikos institute, studijavo Seymour Lipkin kasėje. 2000 dalyvavo André Laplante ir Sergei Babayan kursuose Orford Music Centre , Quebece, Canadoje. 2000-2005 studijavo Klivlendo (JAV) muzikos institute, dėstytojas Sergei Babayan, gavo pianisto menininko diplomą.

Dalyvavo atvirose pamokose su C. Frank, L. Fleisheriu, G. Graffmanu, A. Schiffu, M. Perahia ir kt. įžymiais atlikėjais ir pedagogais. 1998 dalyvavo "Music Academy of the West" Santa Barbaroje (JAV) vasaros festivalyje – dėstytojas Jerome Lowenthal. Tapo konkurso nugalėtoju ir su festivalio orkestru atliko C. Francko simfonines variacijas. Vėliau šio koncerto įrašas buvo transliuotas per Amerikos Nacionalinį radiją.

1998 atliko Brahmso ir Beethoveno kamerines sonatas su žymia smuikininke Hilary Hahn. Tarp 17 koncertų šiose Amerikos-Europos gastrolėse buvo koncertas - tiesioginė transliacija per Amerikos Nacionalinį radiją ir Londono Wigmor salės debiutas.

1996-2000 – festivalio “Sugrįžimai Lietuvoje” dalyvis. Sugrojo keletą rečitalių, iš kurių įsimintinas 1996 pirmą kartą Lietuvoje atliktas J. S. Bacho”Gerai temperuoto klavyro” I tomas (24 preliudai ir fugos). Vilniaus rotušėje atliko J. S. Bacho “Pranzūziškąją siuitą”,  L. van.Beethoveno „Mėnesienos sonatą”, J. Brahmso 6 pjeses bei F. Liszto Sonatą h-moll.

Dalyvavo festivaliuose - Baltijos šalių jaunųjų muzikų Kaune, Vokietijoje (Kronberg Academy), Austrijoje (Lockenhaus Music Festival), JAV (New Hampshire Music Festival), Šveicarijoje (Bazelyje).

Koncertavo Lietuvoje, Estijoje, Latvijoje, Švedijoje, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, JAV valstijose. Surengė rečitalius Interlochene, Pietų Karolinoje (jubiliejinis koncertas G. Gouldo atminimui), Filadelfijoje.

Andrius Žlabys debiutavo “Carnegie Hall” salėje su Niujorko jaunimo simfoniniu orkestru (dirigentas M. Santora). Jis yra skambinęs su M. K. Čiurlionio menų gimnazijos, Lietuvos kameriniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestrais, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, Curtis instituto, Vakarų muzikos akademijos orkestrais, su Gidon Kremer ir Yuri Bashmet.

Su Gidon Kremer ir “Kremerata Baltica" kameriniu orkestru dalyvavo festivaliuose Europoje ir koncertinėse kelionėse Europoje ir Japonijoje, į kurių programą įtrauktas J. Haydno Koncertas smuikui, fortepijonui ir orkestrui; 2002 koncertavo JAV “Carnegie Hall” salėje.

Lietuvos, Vokietijos, JAV ir kitų šalių spaudoje išspausdinta nemažai teigiamų atsiliepimų ir straipsnių apie atliktus kūrinius, atskirus koncertus, improvizavimo meną.

Daugiau apie Andrių Žlabį skaitykite http://www.andriuszlabys.com

Andrius Žlabys, menininkas, susitikimai su kurio pianizmu gali būti įvardyti kaip aukščiausio meistriškumo pažinimas, yra dažnas Kremeratos svečias. Tad Vilniaus publika turėjo galimybę klausytis dviejų šio pianisto amplua – pianisto, grojančio su orkestru solo ir muzikuojančio kartu su G.Kremeriu. Ir bene įsimintiniausios rugsėjo 28-osios vakaro akimirkos iki šiol sukasi aplink antrąją J.S.Bacho klavyrinio koncerto dalį, kurioje pianisto sukurtas piano – pakylėtas, veik nežemiškas, laikinas savo trapumu ir kartu amžinas gilia mintimi fortepijono skambesio įspūdis privertė sulaikyti kvėpavimą iki pat lėtosios dalies pabaigos, tarsi bet koks kvėptelėjimas būtų išsklaidęs to nežemiškumo pojūtį.

Rima Povilionienė, Kremerata Baltica muzikuoja pasaulyje ir Vilniuje, Muzikos barai

Praėjusios vasaros pabaigoje teko klausytis pianisto Andrius Žlabio įrašo, padaryto su Gidono Kremerio orkestru, - Johanno Sebastiano Bacho Koncerto d-moll. Fortepijonas ten skriste skrenda naujai suvokto barokinio virtuoziškumo sparnais, yra muzikinio vyksmo viešpats. A. Žlabį traukia ir kitoks ansamblinis muzikavimas, labiau kamerinė lygiateisių individų partnerystė. Gal būtent ji brandino ir sąveiką su simfonizmu? Tokią, kokią aptinkame Johanneso Brahmso Koncerte d-moll, novatoriškame kūrinyje, gimusiame jam nepalankių estetinių sampratų laikais. Tik tas novatoriškumas ir pačiam kompozitoriui tarsi truputį netikėtai išsprūdo. Ilgai rašytą opusą (iš pradžių tai turėjo būti simfonija) jis užbaigė būdamas dvidešimt penkerių. Kaip šiandien A. Žlabys...Paskutinį vasario vakarą A. Žlabys šį kūrinį atliko su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, dar kartą patvirtindamas savo ypatingą sugebėjimą rasti neišpasakytai nuoširdų saitą su romantine (turiu omeny iškiliausias tos sąvokos prasmes) muzikos esme. Bet Andriui grojant ir kitų epochų muzikoje dažnokai atsiliepia romantizmas. Vertinu tą sunkiai įvardijamą, šiandien lyg gyvybės vanduo reikalingą būdą sau ir kitiems atverti muziką. TV kanalas "MEZZO" kartais parodo taurias menininkų elito pastangas ir nuostabius rezultatus. Tai sferai priskiriu ir A. Žlabio interpretacijas. Galvoju apie Ameriką. Ne visada pagrįstai ją įsivaizduojame trafaretiškai kaip įsikūnijusį lėkštumą. Pernelyg mažai žinome apie ten esančius aukštosios kultūros ir kūrybingumo židinius. Šalia snobistinės priedermės, norinčios girdėti geriausius atlikėjus, matyti brangiausius paveikslus, egzistuoja nepragmatiškų bendraminčių būreliai, susivieniję tikro pasišventimo kultūrai. Ten plėtojasi procesai, neatitrūkstantys nuo Europos vertybių. A. Žlabys tose humanizmo salelėse rado sau artimą terpę, kurioje skleidžiasi jo talentas bei komunikabilumas. Manyčiau, jog ir fenomenali vertybinė nuojauta. Giliai savitą (ji seniai tokia) šio pianisto sceninę kūrybą praturtina dar ir tenykščio mikroklimato atspindžiai. Gal tai jie įtvirtina teisę savaip, iki skausmo atviromis emocijomis, išgyventi susitapatinimo su muzikos kūriniu akimirkas. Ne kiekvienam šis kelias tinka. Dirigentas Aleksandras Anisimovas (sėkmingai vadovaujantis Minsko ir Dublino orkestrams) siekė sąveikos su A. Žlabio vizijomis. Bene gražiausias to akimirkas išgirdome antroje kūrinio dalyje. Bet pirmosios kulminacijoje fortepijono skambesiai šoktelėjo iki tokios kaitros bei valingumo, kokią pranašauti privalėjo jau orkestrinė koncerto įžanga. Gal toji kulminacijos galybė repetuojant nebuvo numatyta, gal ne tik patyrusiam dirigentui, bet ir solistui ji buvo staigmena? Beje, finale nebuvo paisoma šalia Allegro parašytų žodžių non troppo, taigi nuorodos į santūrumą. Bet viename laiškų Klara Schumann rašė, jog pats kompozitorius "...paskutinę dalį, prestissimo, grojo absoliučiai dieviškai". Ji, matyt, pamanė, jog ten ir nurodytas šis greičiausias tempas. Taip praskriejo ir bisui pagrotas Sergejaus Rachmaninovo etiudas. Vienas tų paveikslų, į kurių visumą pianistas, regis, dabar yra įnikęs. Banalu kartotis, bet per retai mes jį Vilniuje girdime.

Edmundas Gedgaudas, Kontrastai. Andrius Žlabys ir Aleksandras Anisimovas interpretuoja romantiką, Septynios meno dienos, 2003-03-07 nr. 558

The offstage, amplified piano is sparingly used, initially bursting with untamed spleen, at least in the excellent fingers of pianist Andrius Zlabys

Bruce Hodges, Seen and Heard International Concert Review

After a brief pause, the trio moved into Shostakovitch’s Piano Trio No. 1, written when he was 17. It’s a cheeky work full of hyper-Romantic passages alternating with hints of the grotesqueries and sarcasms that fill his later pieces. His Piano Sonata No. 1, written three years later, was performed by Andrius Zlabys after intermission. Here, Shostakovich revels in virtuosity, which Zlabys made the most of. His huge tone and fast-fingered reflexes veered from the percussive hammerings of many of the sonata’s sections to the spare, understated delineation of the Adagio that makes up almost half of the work’s 14 minutes. Alfred Schnittke’s Violin Sonata No. 2, “Quasi una sonata” closed the first half of the concert, a polystylistic piece that explores the tension between the tonal and the atonal. As a ruthless piano crushes and overwhelms the solo violin’s efforts to sing beautiful melodies, it’s impossible not to see the political subtext in this work by Russia’s leading post-Shostakovich composer. The performances were everything that could be desired. Zlabys’ pianism in the Piano Sonata and the Schnittke was superb; one longs to hear him in a solo recital.

Dan Davis

Valentin Silvestrov grew up in Kiev (where my maternal grandmother was born), and his first composition, a 1961 Piano Quintet, was daring and atonal for the Soviet Republic at that time. Andrius Zlabys, on piano, was passionate and supportive of the softness of this work. The Shostakovich Piano Trio No. 1 in C Minor allowed for alternating and evocative cello and violin leads, as the theme evolved in a sorrowful but comforting series of solos and combinations of strings and piano. A lovely moment was the single sound of the piano, cello, and violin in unison, and the tempo alternated from elongated to energized. Schnittke's Violin Sonata No. 2, "Quasi una Sonata" was dynamic and full of surprises. Schnittke is considered the leading Russian composer of the post-Shostakovich era. He was only allowed to premiere his works in out of the way venues so as not to "disturb" the conservative Soviet culture. (Carnegie Notes). This piece began with tiny crashing piano chords followed by similar violin responses and passages of silence. There were over-the-edge screeching, almost visceral notes, piercing and poignant, and it takes an ardent fan of this contemporary genre to enjoy such a work. The most fascinating point was a musical conversation between piano and violin, and Mr. Kremer and Mr. Zlabys developed a fanatical and ferocious conversation of sorts. Shostakovich's Piano Sonata No. 1 in D Major was driven and demanding. I was in awe of Mr. Zlabys' compelling solo performance, and it was during this piece that I became aware of the high quality of the Zankel Hall acoustics, which compare quite favorably with the famed acoustics of Stern Hall. This Sonata includes extreme variations in volume and mood with repetitions and powerful crescendos that conclude in a display of percussive piano fireworks.

Dr. Roberta E. Zlokower, January 25, 2004

Nuostabios technikos ir romantinio temperamento virtuozas, kuris grojo kaip tikras didžiųjų XIX a. fortepijono meistrų tradicijų paveldėtojas.

"The Cleveland Plain Dealer"

Geriausias savo savybes atlikėjas atskleidė antrojoje koncerto dalyje, grodamas tris kontrapunktus iš „Fugos meno“. Puikus, gilus mąstymas, susikaupimas, intelektas – tai tik keletas A.Žlabio bruožų, ypač ryškiai atsiskleidusių jam grojant J.S.Bacho muziką. Kiekvienas polifoninės faktūros garsas buvo girdimas ir vedamas į gerai apgalvotas kulminacijas su didžiule koncentracijos jėga. Akivaizdu, kad J.S.Bacho muzika yra ypač artima šiam pianistui.

Vaiva Mažulytė, www.kamanė.lt, 2008 07 03

Nuo pirmųjų Roberto Schumanno Koncerto a-moll taktų buvo aišku, kad fortepijono garsais kalba poetas. (...) Andrius nupučia aukso, sidabro, naftalino ir dar kitokias dulkes, kad mums parodytų: „Štai koks jis, šis paveikslas.“ Dar dažais tebekvepiantis. (...) Bisui nuskambėjusi R. Schumanno „Arabeska“ iškilo, sakytum, ne iš užrašyto teksto, o iš paslaptingos genialaus įkvėpimo akimirkos, kai dar pačiam kompozitoriui baugu nubaidyti jį aplankiusią nežemišką viziją. Populiari miniatiūra salei užgniaužė amą – tokios jos dar nebuvome girdėję ir vargu ar kada beišgirsim.

Edmundas Gedgaudas, Praeitis ir šiandiena, Andriaus Žlabio koncertas su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, 7 meno dienos, 2008 02 29

Kilnus, gilus, intelektualus. Tokiais epitetais galima glaustai apibūdinti Andriaus Žlabio grojimą. Pasigėrėjimą kelia pianisto gebėjimas atsiriboti nuo pigių efektų, pataikavimo beskonybei, ypač šiais laikais, kai vis dažniau net ir tituluoti klasikos meistrai pameta galvas ir saiko jausmą dėl noro tenkinti vadinamojo elito poreikius.

Alina Ramanauskienė, Pianistą įkvepia didieji praeities meistrai, Kauno diena, 2008 10 16

Vienas tokių sugrįžimų, (beje, pirmasis Kaune) – trisdešimtmečio pianisto Andriaus Žlabio (Lietuva ir JAV) rečitalis buvo kupinas išskirtinių emocijų. Publikos veiduose matėsi palaiminga ir veik garbinanti šypsena – nuskambėjus pirmiesiems J. Brahmso Intermezzo akordams tapo aišku, jog klausomės ypatingo ryškumo pasaulinio masto muziko atlikimo. O koncertui pasibaigus dar ilgai nesinorėjo trikdyti jo subrandintos vaizdų visumos, žodžiai atrodė beverčiai išreikšti tai, ką patyrėme. A. Žlabio skambinimas – tai menas, kuris pakylėja, suteikia sparnus. Pianistas yra išmintingas, santūrus, sukaupęs emocinę energiją. Dabarties kūrybiniame etape jam nebetenka „kovoti“ su medžiaga, o stengiamasi kuo patraukliau ją prakalbinti, neliko vietos ir jaunatviškoms ambicijoms, skamba vien muzika – gryniausiu ir gražiausiu pavidalu. Mąsčiau, kur slypi ypatinga atlikėjo įtaiga? Turbūt ji labiausiai išryškėjo stebint, kaip reikliai jis klausėsi savęs. Garsas – nepaprastai gyvas, minkštas, valdingas, veržlus. Garso žaismė ypač stebino piano epizoduose, kada akordo ar pasažo tonas neužgesdavo, o jungdavosi su kitu, dar tylesniu. Pirmoji rečitalio dalis buvo, be abejonės, romantiška – vėlyvasis J. Brahmsas ir romantinių inspiracijų kupina L. van Beethoveno Septynioliktoji sonata. Pianistui pavyko logiškai ir natūraliai sujungti sonatos ciklo dalis, įrodyti, kad jos sugretintos neatsitiktinai. Klausantis finalo, norėjosi sustabdyti laiką ir kuo ilgiau išgyventi laimės akimirką. Antroji koncerto dalis buvo sudėtingesnė, bet ne mažiau patraukli; J. S. Bacho „Fugos meno“ fragmentai ir S. Prokofjevo Sonata žavėjo interpretacijos paprastumu, racionaliai valdomomis emocijomis, muzikalumu, atsivėrusia garsinių įspūdžių jūra. Koncertas baigėsi audringais ir veržliais pianisto ir kompozitoriaus S. Prokofjevo skambesiais, po kurių bisas nebuvo numatytas.

Eugenija Žakienė, Išskirtinis rečitalis ir „chuliganų“ kvartetas, www.bernardinai.lt, 2008 07 08

Lapkričio 14 d. surengtame rečitalyje Nacionalinėje filharmonijoje A. Žlabys atliko J.S. Bacho šešias Partitas klavyrui, BWV 825-830. Tik išskirtinių gabumų pianistai imasi tokių užduočių. (...) Per vieną vakarą paskambinti šešis ypač sudėtingus visais atžvilgiais kūrinius gali ryžtis (ir sugebėti tai atlikti) retas muzikas, juolab kad reikia ne tik išlaikyti sukoncentruotą savo dėmesį, bet ir sudominti klausytojus. A. Žlabiui tai puikiai pavyko. (...) Čia galima būtų smulkiai analizuoti kiekvienos Partitos dalių atlikimo subtilybes, nes traktuotes verta detaliai aptarti, bet teks apsiriboti koncentruotais apibendrinimais. Kas skaitė įvairių teoretikų, didžių J.S. Bacho muzikos tyrėjų įrodinėjimus, kaip reiktų traktuoti šio dar nepralenkto, visų laikų vieno genialiausių kompozitorių kūrinius, galėtų teigti, kad A. Žlabiui tai nerūpi, nes jis vadovaujasi savo turtingos asmenybės, atviros muzikos grožiui ir tobulumui, siekiais maksimaliai atskleisti tai, kas užkoduota muzikiniame tekste. Pianistas sugeba susikaupti nuo pat pirmų natų ir groja tarsi improvizuodamas, gyvai reaguoja į visa tai, kas sudaro muzikos turinį, nepaprastai puikiai girdi polifoninį audinį, iškelia į pirmą planą tai, kas svarbiausia, tiksliai artikuliuoja. Jaučiama, kad skambina nepaprastai nuoširdi, tyra, inteligentiška asmenybė. Jo fortepijono garsai spalvingi, dinaminė amplitudė labai plati - nuo ištirpstančių, vos girdimų, bet gana konkrečiai skambančių iki sodrių, energingų sąskambių. Nuotaikos keičiasi nuo iškilmingų, giliai išgyventų, sukauptų iki žaismingų, išdykaujančių, linksmų. A. Žlabys nuostabiai perteikia ir tonacijų, kuriose parašytos Partitos, skirtumus. Partitoje Nr. 1, B-dur, girdėjome šiai tonacijai būdingą skambėjimą, Nr. 2, c-moll ir Nr. 3, a-moll - minorinių nuotaikų teikiamus specifinius tembrus. Nors koncerto pirmoje dalyje skambėjusios siuitos atliktos puikiai, muzika tekėjo nuoširdžiai, paprastai, kūrybingai, antroje dalyje A. Žlabys tarsi įgavo antrą kvėpavimą ir mažorines Partitas paskambino su tokiu įkvėpimu, kad galima buvo tik stebėtis ir džiaugtis. Vyraujantis nusiteikimas Partitoje D-dur buvo kūrybingai šiltas romantiškas, muzika plaukė geraširdiškai maloniai, laisvai, ramiai ir svajingai arba energingai. Partita G-dur švytėjo džiaugsmu, linksmybe, šmaikštumu, kartais - trapiai, skaidriai, o kitose dalyse - azartiškai, stipriai. Viso koncerto kulminacija, ko gero, tapo paskutinė Partita e-moll. Tai buvo tobulo, nepaprastai gilaus ir prasmingo J.S. Bacho muzikos atskleidimo etalonas. Matyt, pianistas ypač mėgsta šį puikų opusą, gal jau ir nereikėjo taupyti savo energijos, nes čia jo talentas sužibėjo visa galinga jėga. Įvairūs įmanomi minorinių nuotaikų atspalviai ir intensyvumas buvo išgyventi giliai, prasmingai, hipnotizuojančiai. Galima teigti, kad šis A. Žlabio pasirodymas bus priskirtas prie ryškiausių Lietuvos muzikų laimėjimų.

Aldona Eleonora Radvilaitė, Trys pirmieji koncertai, Vilniaus fortepijono muzikos festivalis, „7 meno dienos“ Nr.42 (871), 2009 11 20

Šiame vakare Andrius sublizgėjo naujomis spalvomis – neregėta stilistika ir trykštančiu gyvenimo džiaugsmu, jaunatviškumu, kartais netgi atverdamas žaviausius vaikiškumo užkaborius. (...) Pianistą žavėjo glaudus bendravimas su publika – visa esybe atsiduodamas asmeninio muzikavimo gūsiams, jis stengėsi įtraukti ir kiekvieną klausytoją. Panašiai kaip krikščioniškoji malda – ne atskira, o bendra bažnyčioje. Gal ir šiam koncertui tinkamiausias metas būtų sekmadienio vidurdienis – iškilmingų mišių laiku. (...) Andriaus sarabandos –­ Mišių Pakylėjimo ekstazė ir pakylėtos meilės simbolis, meilės, kurios visi trokštame, ieškome ir, suradę, puoselėjame. Buvome liudininkai ir pianisto meilės instrumentui – su kokiu jautrumu buvo skambinama, stengiamasi nepažeisti natūralaus klavišo paspaudimo, išgaunant įvairiausius tylaus skambesio niuansus. Artistine branda nenusileido ir trys menuetai – kiekviena miniatiūra tapo svarbiu bendro vyksmo įvykiu. Vien dėl Penktosios partitos menueto išdaigos verta buvo ateiti į koncertą.

Eugenijus Ignatonis, Andrius Žlabys skambina J. S. Bacho partitas, Literatūra ir menas, 2009 11 27