Zubovų duetas

Image
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija

Pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas pradėjo groti kartu 1997 metais. Abu pianistai, tarptautinių konkursų laureatai, muziką studijavo Lietuvoje (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), Šveicarijoje (Heinrich Neihauzo institute, Ciuriche) ir JAV (De Paul universitete, Čikagoje) pas pianistus Povilą Stravinską, Jurgį Karnavičių, Esterą Elinaitę, Andrių Kuprevičių, Edvardą Auerį bei Dmitry Paperno.


Duetas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Italijoje, koncertavo Pietų Amerikoje (Argentinoje ir Urugvajuje), Šiaurės Amerikoje (JAV ir Kanadoje), bei daugelyje Europos šalių. Dueto repertuare vyrauja originalūs kūriniai fortepijonui keturiomis rankomis (Mozarto, Beethoveno, Schuberto, Schumanno, Brahmso, Regerio, Debussy, Ravelio, Corigliano, ir kitų), bei įvairių kūrinių trankskripcijos fortepijonui keturiomis rankomis (Stravinskio “Šventasis pavasaris”, Haydno “Septyni paskutiniai mūsų Išganytojo žodžiai ant kryžiaus”, Ravelio “Ispaniška rapsodija”, Debussy “Pavasaris”, Čiurlionio styginių kvartetas, Gershwino “Kubietiška uvertiūra” ir “Žydroji rapsodija” bei kiti). Duetas taip pat atlieka ir nemažai lietuviškos muzikos fortepijonui keturiomis rakomis bei dviems fortepijonams.

Taigi: veiksmo vieta – Kuršių nerija. Laikas – liepos 6–13 dienos. Pavadinimas – Tarptautinis kamerinės muzikos ir ekologijos festivalis „Nepaklusniųjų žemė“. Veikėjai – ansamblis „Nepaklusnieji“: Rokas ir Sonata Zubovai (fortepijonas), Mia Cooper (smuikas, Anglija), Robertas Bliškevičius (altas), Mindaugas Bačkus (violončelė), Andrius Radziukynas (fleita), Rogeris Vigulfas (klarnetas, Norvegija), Ieva Sipaitytė (smuikas), Vytautas Mikeliūnas (smuikas), bei vis didėjantis bent laikinai „nepaklusnumu“ užsikrečiančių draugų būrys – Mirga Gražinytė (dirigentė), Gintarė Skerytė (sopranas), Raimondas Sviackevičius (akordeonas), Julius Černius (klarnetas), Tomas Collingwoodas (violončelė, Anglija), Steinas Skjervoldas (baritonas, Norvegija). Prie „Nepaklusniųjų“ būrio jau ne pirmus metus prisijungia ir M. Rostropovičiaus fondo bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai. Turiu prisipažinti, kad apie festivalį žinojau tik iš nuogirdų bei pasakojimų, kurių dauguma buvo intriguojantys ir žadinantys smalsumą. Muzika ir ekologija? Premjeros? Parodos? Šiukšlių akcija? Eksperimentinis muzikos ir teatro lydinys? Šie žodžiai „užkabino“ ir neleido suabejoti, kad savaitė bus kupina netikėtumų. O jų tikrai netrūko. Aštuonios dienos, aštuonios skirtingos programos. Skirtingos savo stilistika, derinimo principu, žanru, sudėtimi – ko jau ko, bet įvairovės festivaliui tikrai netrūko, net pati įnoringiausia publika galėjo atrasti kažką sau įdomaus ir aktualaus. Vienas iš esminių „Nepaklusniųjų žemės“ bruožų – gausiai skambanti šiuolaikinė muzika. Nepaklusnumas snobizmui, pataikavimui? Kad ir kaip ten būtų, nesiveldami į polemiką, kokia muzika vadintina šiuolaikine, tiesiog pažvelgę į programas pamatytume, kad beveik visuose koncertuose skambėjo nors po vieną kūrinį, sukurtą XX a. II pusėje.Gali pasirodyti, kad tokia „rimta“ programa ne itin dera su atostogaujančių ir pramogaujančių poilsiautojų nusiteikimu. O kas pasakė, kad šiuolaikinė muzika būtinai turi būti „rimta“ ir „solidi“, „sunki“? Festivalyje ji buvo visokia – nuotaikinga, romantiška, iliustratyvi, pašėlusi liepos 6 d. festivalio atidarymo koncerte, skirtame Lietuvos valstybės dienai (skambėjo M.K. Čiurlionio, B. Kutavičiaus, A. Malcio, K. Vasiliauskaitės, J. Mieželytės bei N. Sinkevičiūtės kūriniai), gili ir filosofiška, liečianti globalius klausimus apie būtį, gyvenimo prasmę ir vertybes, išlikimą koncerte „Svajonės daigas“ (liepos 9 ir 10 d.), kur skambėjo O. Messiaeno „Kvartetas laiko pabaigai“ ir L. Laitman vokalinis ciklas (M. Cooper, R. Vigulfas, T. Collingwoodas, S. Skjervoldas, S. Zubovienė), skirtas genocido aukoms atminti (beje, šis ciklas savaip susijęs su Lietuva: ciklo poetas Abraomas Suckeveris eiles sukūrė Antrojo pasaulinio karo metais Vilniaus gete, o kompozitorės L. Laitman seneliai buvo Lietuvos žydai, emigravę į JAV). Festivalio atidarymo koncertas negalėjo neužkrėsti jaunatvišku polėkiu, mat jame „Nepaklusniųjų“ branduolio gretas papildė ir M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniai (tad ansamblis išaugo iki orkestriuko) bei Nacionalinės moksleivių akademijos dalyviai, trumpam iškeitę fizikos, chemijos, ekonomikos vadovėlius į chorines partitūras ir per porą savaičių tapę darniu dirigentės M. Gražinytės vadovaujamu choru. Beje, muzikavimas su jaunimu nėra atsitiktinumas, o veikiau tampa tvirta tradicija: prieš porą metų festivalyje dalyvavo LMTA styginių kvartetas, o pernai ir šiemet buvo rengiami koncertai, taip pat dalijamasi patirtimi, žiniomis ir meile muzikai su M. Rostropovičiaus fondo auklėtiniais. Kartu repetuojant, diskutuojant, klausantis kartais tikrai aistringų diskusijų dėl tam tikros frazės interpretacijos ar artikuliacijos, o svarbiausia – matant neblėstantį patyrusių muzikų degimą muzika, galima išmokti nė kiek ne mažiau, nei diena iš dienos lavinant techniką. Tokio bendradarbiavimo kulminacija buvo koncertas „Nepaklusniųjų akademija“, kur skambėjo J. Haydno, E. Griego, M. Ravelio, V. Barkausko bei D. Milhaud kūriniai. Ypatinga atmosfera tvyrojo ir koncerte „Viena. Miesto atspindžiai“. Šiame koncerte skambėję kompozitoriai vienaip ar kitaip turėjo ryšį su muzikos Meka – Viena. Tai W.A. Mozartas, L. van Beethovenas, F. Schubertas, H. Wolfas, A. Bergas bei E. Krenekas. Šio vakaro muzikantai J. Černius, R. Bliškevičius, S. Skjervoldas ir R. Zubovas kreipėsi į klausytojus ypač intymiai, sukauptai. Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia, kurioje ir vyko koncertas, rodos, kiekvieną garsą „įkrovė“ ypatinga energetika, neleidusia nė akimirkai mintimis nuklysti į kasdienybę. Beje, festivalio organizatoriai tikrai tinkamai parinko erdves koncertams – šioje bei Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčioje skambėję kūriniai bent valandėlei sugebėjo sustabdyti laiką, tarytum pakylėjo arčiau tobulybės. „Nepaklusniųjų“ neklusnumas dažnai su metais atsirandančiam sustabarėjimui ir kūrybiniam tinguliui jau antri metai itin ryškiai atsiskleidžia muzikantams noriai eksperimentuojant ir drąsiai priimant iššūkius mažiau pažįstamoje srityje – jungiant muziką ir teatrą. Nors šis duetas nuolatos neatsiejamai žengia pačiais įvairiausiais deriniais, vis dėlto įprasta, kad vaidyba užsiima aktoriai ar solistai, muziką palikdami „akompanuojantiems“ instrumentininkams. Šiuo atveju patys muzikantai ir grojo, ir vaidino. Festivalyje buvo parodytas muzikinis spektaklis „Pero Giunto sugrįžimas“ pagal H. Ibseno dramą ir E. Griego muziką (premjera įvyko š. m. vasario 2 ir 3 dienomis Vilniuje, „Lėlės“ teatre). Režisuoti spektaklį „Nepaklusnieji“ pasikvietė V. Masalskį (scenografija – R. Valčik, šviesų dizaineris – V. Jančiauskas), o šis pasiūlė išties netradicinę „Pero Giunto“ interpretaciją. Įspūdį dar labiau sustiprino tai, kad vaidinama buvo iš instrumentų sukurtomis lėlėmis. Galbūt spektaklis paliko neatsakytų klausimų, bet nuo pat pirmų iki paskutinių akimirkų prikaustė žiūrovų dėmesį ir privertė patikėti, kad Pero Giunto užduodami klausimai yra savaip aktualūs kiekvienam iš mūsų.

Jurgita Mieželytė, Vasaros atbalsiai, Tarptautinį muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“ prisimenant, 7 meno dienos, 2008 09 05

Gegužės 16 dieną Nacionalinėje filharmonijoje vykusį koncertą drąsiai galima įtraukti į elitinių renginių sąrašą. (...) Na, o A. Malcio kompozicija skriejo kaip nepaklusni mintis, kartu ir klausytojus nešė aukštyn, į tolius, žavėjo emocine, dvasine ir struktūrine darna. Sudomino visi šį vakarą skambėję kūriniai, maloniai nuteikė atlikimo stilius.

Daiva Tamošaitytė, Ansamblis „Nepaklusnieji“, Muzikos barai, 2007 05 17

Festivalį surengęs kamerinis ansamblis „Nepaklusnieji“ (jame muzikuoja smuikininkai Mia Cooper (Didžioji Britanija), Ieva Sipaitytė ir Vytautas Mikeliūnas, klarnetininkai Rogeris Arve Vigulfas (Norvegija) ir Julius Černius, fleitininkas Andrius Radziukynas, valtornininkas Andrius Dirmauskas, altininkas Robertas Bliškevičius, violončelininkas Mindaugas Bačkus bei pianistai Sonata Deveikytė-Zubovienė ir Rokas Zubovas) šiemet, beje, mini savo veiklos 5 metų sukaktį. Festivalis nedidelis, bet jo koncertai buvo įvairūs savo sąsajomis su kinu ir teatru (minėta muzikinė komedija „Vasarvidžio nakties sapnas“ dar bus parodyta), vokalinės ir instrumentinės muzikos santykiu, skirtingų muzikos žanrų samplaika. Šįkart norėtųsi apsistoti ties vienu koncertu netradiciniu pavadinimu „Muzika iš anapus“, kuris buvo surengtas sausio 27 d. šv. Kotrynos bažnyčioje. Vykusio koncerto tema - Antrasis pasaulinis karas, palietęs milijonus žmonių, tarp jų ir vakaro metu atliktų kūrinių autorius. Koncerto data pasirinkta neatsitiktinai - 1945 m. sausio 27 d. buvo išvaduoti Aušvico koncentracijos stovyklos kaliniai, ir ši diena pasaulyje minima kaip Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Pagrindinis festivalio organizatorius pianistas Rokas Zubovas, pristatydamas vakaro programą, pasidalijo mintimis apie karo metų kūrybą, kuri ne tik ypatinga savo menine verte, bet ir dažnai stebina tuo, kad joje visai nėra pykčio ar kaltinimų, o tik be galo daug tikėjimo ir vilties. „Muzika iš anapus“ - tai kūriniai, gimę įkalinimo vietose, iš būtinybės. Gimę tuo metu, kai žmogiškumas ir gyvybės vertė buvo niekinama. Nūdienos amerikiečių kompozitorė Lori Laitman, susižavėjusi rašytojo Abraomo Suckeverio (už savo kūrybą jidiš kalba 1966 m. Nobelio premijai nominuoto „Jung Vilne“ kultūrinio sąjūdžio įkūrėjo) eilėraščiais, sukūrė jiems muziką ir pavertė dainomis. Ši kompozitorė, kurios seneliai kilę iš Lietuvos, dainų ciklui „Svajonės daigas“ pasirinko penkis A. Suckeverio eilėraščius, parašytus 1941-1943 m. Vilniaus gete. Eilėraščiai - tarsi dienoraščiai: sukrečiančiai realūs, juose visu savo grožiu ir skausmu atsiveria išgryninto žodžio ir jausmo svoris. Tačiau nors byloja apie karo žiaurumus, jie pirmiausia apdainuoja gyvenimą ir tikėjimą pasaulio grožiu. Dainų ciklas „Svajonių daigas“ pirmą kartą Lietuvoje skambėjo 2008 m. balandį Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre. Koncerte „Muzika iš anapus“ ciklą „Svajonės daigas“, kaip ir pridera tarptautiniam festivaliui, atliko skirtingų šalių muzikantai Steinas Skjervoldas (baritonas, Norvegija), Tomas Collingwoodas (violončelė, Didžioji Britanija) ir Sonata Zubovienė (fortepijonas). Pirmoji daina „Guliu šiame karste“ pagrįsta asmeniniais A. Suckeverio išgyvenimais, kai jam iš tiesų teko slėptis tikrame mediniame karste. Graudulys, baimė, skausmas, viltis, - visa tai susipina į darnų ritmą, švelniai kuždantį kraupius, bet kartu ir šviesius žodžius. Todėl galbūt pati dainos muzika pasirodė kiek per masyvi trapiam tekstui, o sunkoki fortepijono garsai gožė solistą (bažnyčios erdvė šiam instrumentui apskritai yra gana nedėkinga). Itin paveikioje dainoje „Batų krūva“ tiek melodija, tiek žodžiai sukasi šiek tiek išderinto valso ritmu. Iš pažiūros paprastučiai tekstai, bandant „prakalbinti“ daugybę skirtingų istorijų sugėrusius batus, gabenamus iš Vilniaus į Berlyną, atskleidžia karo siaubą, o darnioje sąjungoje su muzika paverčia tai beprotišku tragišku šokiu. Karo grimasos jaučiamos ir subtilioje, graudulio ir meilės kupinoje dainoje apie prarastą kūdikį. Šioje dainoje, kaip ir kitoje, „Po tavo žvaigždžių baltuma“, kompozitorė itin jautriai prikėlė žodžius, muzika suteikdama eilėms dar didesnę gelmę ir įtaigą. Ciklo pabaigoje skambantis raginimas „Nedainuoki liūdnų dainų“ - tarsi šviesos ruoželis, grąžinantis tikėjimą gyvenimu. Baritono S. Skjervoldo vokalas itin tinka tokio pobūdžio dainoms. Jo ypatingi, jautrūs ir giliai išjausti piano, kontrastuojantys karo šalčiu dvelkiančiam forte, leido išgyventi kūrinio dramatizmą. Deja, atlikimas vis dėlto neprilygo praėjusių metų balandį girdėtai pirmajai kūrinio interpretacijai Tolerancijos centre - tikėtina, dėl to, kad bažnyčios erdvėje „pasiklydo“ tam tikri garso subtilumai. Po L. Laitman ciklo girdėjome Olivier Messiaeno „Kvartetą laiko pabaigai“, jis buvo sukurtas ir pirmą kartą atliktas 1941 m. sausio 15 d. vokiečių karo stovyklos Zgorzelece (vok. Görlitz) kaliniams ir jų prižiūrėtojams. Kūrinys parašytas smuikui, violončelei, klarnetui ir fortepijonui - instrumentams, kuriais grojančius muzikantus kompozitorius toje karo stovykloje sutiko. Aštuonių dalių kūrinys - tai savotiška apokaliptinė vizija. Nors parašyta prieš beveik 70 metų, ji skamba taip šiuolaikiškai, tarytum kompozitorius būtų gebėjęs įžvelgti ateitį, apie kurią kūrė. Kvarteto dalys skambiais pavadinimais tarsi atveria duris į erdves, esančias vis arčiau laiko pabaigos, ir padeda suvokti garso ir amžinumo sąjungą. „Paukščių bedugnė“, parašyta klarnetui solo (grojo Julius Černius) - giliai meditacinė akimirka, - gražia veržlia intermedija, tarsi akcentuojančia laiko pasikeitimą, perėjo į graudų, tarytum begalybėn besidriekiantį violončelės solo. Lėtai ir švelniai kylančios frazės kartu su vos pastebimu fortepijono akompanimentu suskambo tarsi intymi malda, kur džiaugsmas susipynęs su nuolankumu, o klausimai - su susitaikymu. Šeštoji dalis „Šėlsmo šokis septyniems trimitams“ švelniai sukrečia savo kūrimo ir destrukcijos galia, kur plačiuose visų keturių instrumentų unisonu atliekamuose štrichuose telpa šios, rodos, nesuderinamos pasaulio jėgos. Kūrinys baigiasi įspūdinga aštuntąja dalimi „Jėzaus nemirtingumo garbinimas“, čia meditatyvinė smuiko (Mia Cooper) melodija užbaigia žmogaus ir Dievo kelionę. Švelnus, platus ir tyras smuiko solo lėtai kilo į kulminaciją, o tylus fortepijono akompanimentas, primenantis varpo gaudimą, tarsi palaimino šią amžinybėn keliaujančią sąjungą.

Gabija Svajonaitė, Muzika iš anapus, „7 meno dienos“ Nr.6 (835), 2009-02-13

„Nepaklusniuosius“ teko pažinti nuo pirmo festivalio, po jo spėti ir stebėti, kur link kelių entuziastų sumanyta „Nepaklusniųjų žemė“ suksis, kaip skleisis „muzikos, kaip dvasios ekologijos“, tema. Šiemet pagavau save festivalį lyginant su pirmuoju, po atotrūkio viskas atrodė gaivu ir nauja kaip anuomet. Kai kas pakitę, kai kas nuosekliai plėtojama, bet visa alsuoja jau pažįstamu entuziazmu kažką (nuo ko pasaulis taptų švaresnis ir gražesnis) daryti čia ir dabar, kasdien paliekant erdvės improvizacijai ir atviram bendravimui su aplinka, stereotipinę akademinių koncertų formą (atėjau, pagrojau, išėjau) stengiantis keisti į neformalų vyksmą (eikime, bendraukime, įsiklausykime). „Nepaklusniųjų žemė“ Neringoje jau įsišaknija kaip reiškinys, o „Nepaklusnieji“ auga į savitą bendriją, kurioje muzikinį ansamblio terminą tikslinga taikyti nebent kalbant apie susigrojimą, o ne kolektyvui apibrėžti. Iš pirmųjų atlikėjų septyniukės šiemet „Nepaklusniųjų“ tradicijų židinį kurstė keturi: pianistai Sonata ir Rokas Zubovai, violončelininkas Mindaugas Bačkus ir fleitistas Andrius Radziukynas. Bet kaip ir kasmet prisijungė festivalio idėjoms pritariantys pakeleiviai. Į festivalio muzikinį vyksmą įsitraukė klarnetininkas Julius Černius, smuikininkas Vytautas Mikeliūnas, altistė Dovilė Sauspreikšaitytė, etnomuzikai Arvydas ir Gaila Kirdos, kompozitorė Jurgita Mieželytė. Idėjai tiesti kultūrinės bendrystės tiltus tarp skirtingų šalių muzikantų neatsispyrė ir prie „Nepaklusniųjų“ jungėsi smuikininkas Chrisas Brainas bei violončelininkas Thomas Collingwoodas (Didžioji Britanija), Austrijoje gyvenanti rusų fleitininkė Marija Fedotova bei Vokietijoje gyvenantis rusų pianistas ir klavesinininkas Aleksandras Puliajevas, norvegų baritonas Steinas Skjervoldas. (...) Itin naujai ir aktualiai čia suskambo M.K. Čiurlionis. Jo įžvalgus požiūris į liaudies kūrybą - „...mūsų dainos, tai tarytum brangaus marmuro uolos ir laukia jos tik genijaus, kurs mokės iš jų pasigaminti nemirštančius veikalus“ - primintas minint Lietuvos Valstybės dieną. Šia proga, o ir minint 140-ąsias M.K. Čiurlionio gimimo metines, jo harmonizuotos liaudies melodijos vinguriavo ir jaunimo sambūryje prie Nidos savivaldybės, ir renginyje „Oi lekia lekia“ „Agilos“ kultūros centre. Skleidėsi visu savo grožiu ir festivalio dalyviams dainuojant, ir „Nepaklusniųjų“ muzikantams atliekant įvairesnei instrumentų sudėčiai R. Zubovo pritaikytas aranžuotes. Įpinti ir autentiški lietuvių muzikos instrumentai. Kai kas iš publikos juos išgirdo ir pavadinimus sužinojo pirmą kartą, tad pristatyti buvo verta.

Skirmantė Valiulytė, „Nepaklusniųjų žemė“ čia ir dabar, 7 meno dienos, 2010 07 23