Vytautas Juozapaitis (g. 1963) – vienas iškiliausių Lietuvos baritonų, dainininkas, kurio balsas skamba daugelyje muzikos renginių, beveik visose Nacionalinio operos ir baleto teatro premjerose.

Baigęs vokalo studijas Lietuvos muzikos akademijoje (prof. V.Prudnikovo kl.), 1989 m. V.Juozapaitis debiutavo Kauno muzikiniame teatre Fredžio vaidmeniu F.Loewe operetėje “Mano puikioji ledi” (My Fair Lady), o 1990 m. – Volframo vaidmeniu R.Wagnerio “Tanhoizeryje” (Tannhäuser). Nuo 1990 m. V.Juozapaitis – LNOBT solistas, nuo 1996 m. – dar ir Lietuvos muzikos akademijos Solinio dainavimo katedros dėstytojas.

1992 m. vykusiame Lietuvos vokalistų konkurse atlikėjas pelnė I vietą, o 1993 m. V.Juozapaičiui itin įsimintini –  jis tapo Tarptautinio Luciano Pavarotti vokalistų konkurso Filadelfijoje (JAV) diplomantu. Tais pačiais metais V.Juozapaitis stažavo Niujorke pas Marleną Malas (JAV) bei pas suomių baritoną Tomą Krause. Keletą metų iš eilės dainininkas dalyvavo Europos operos ir vokalinio meno centro (E.C.O.V.), įsikūrusio Belgijoje, projektuose: parengė Don Žuano (W.A.Mozarto Don Giovanni, 1993) bei Eskamiljo (G.Bizet Carmen, 1995) vaidmenis, dalyvavo Gala koncerte karališkojoje operoje Le Monnaie (1994). Išskirtinio dėmesio susilaukė V.Juozapaičio Don Žuanas, kurį dainininkas 1994-1995 m. atliko Prahoje, Čekijos nacionaliniame operos teatre, bei su šiuo teatru gastrolėse Japonijoje.

V.Juozapaitis dainuoja beveik visuose pastarųjų metų LNOBT spektakliuose. Jo repertuare daugiau kaip dvidešimt vaidmenų, tarp jų – Enrikas (G.Donizetti Lucia di Lammermoor), Baronas ir Žermonas (G.Verdi La traviata), Skarpija (G.Puccini Tosca), Amonasras (G.Verdi Aida), Don Karlas ir Markizas Poza (G.Verdi Don Carlo), Rigoletas (G.Verdi Rigoletto). Vienas įsimintinų pastarojo meto V.Juozapaičio darbų - Guglielmo vaidmuo W.A. Mozarto operoje Consi fan tutte, kuri, kaip tarptautinis projektas, buvo pastatyta specialiai "Vilniaus festivaliui '98". Už šį vaidmenį atlikėjas 1999 m. pelnė “Kristoforo” laureato vardą.

V. Juozapaičio repertuarą svariai papildo ir visas pluoštas baritono partijų oratoriniuose veikaluose, tarp jų - C.Orffo Carmina Burana, J.Brahmso "Vokiškasis requiem" (Ein Deutches Requiem), B.Britteno "Karo requiem" (War requiem), F.Schuberto Stabat Mater, S.Gubaidulinos “Malda Akvariaus erai” (Era di Aguarius). Pastarąjį kūrinį 1992 m. Šlėzvigo-Holšteino festivalyje (Vokietija) dirigavo M.Rostropovičius.
Dainininkas koncertuoja Lietuvoje ir už jos ribų – gastroliavo Austrijoje, Olandijoje, Belgijoje, Čekijoje, Indijoje, Nepale, Japonijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, JAV, Ispanijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Latvijoje, Estijoje, Kanadoje. Jo dalyvauta ir garsiuose festivaliuose – "Senieji ir naujieji keliai į Indiją" (New and Old Roads in India, Ispanija, 1992), Schleswig-Holstein (Vokietija, 1992), Savonlinnos Operos (Suomija, 1993), Salzburger Festspiele (Austrija, 1994), Vroclavo Oratorinės muzikos (Lenkija, 1993), Prancūzų šiuolaikinės muzikos kūrėjų simpoziume - festivalyje Montpelior '93, F.Schuberto - J.Haydno festivaliuose (Lietuva, 1992, 1997), Vilniaus, Pažaislio festivaliuose.

Solistas bendradarbiavo su garsiais užsienio bei lietuvių dirigentais: Mstislavu Rostropovičium, Eduardo Muller, Davidu Agler, Pinchas Steinberg, Ch. von Dohnanyi, Justus Franz, Jonu Aleksa, Juozu Domarku, Gintaru Rinkevičium, Vytautu Viržoniu, Rimu Geniušu, Juliumi Geniušu, Sauliumi Sondeckiu; paruošė vaidmenų Kauno bei Klaipėdos muzikiniuose teatruose, Gento operoje, Čekijos nacionaliniame operos teatre.

Už pastarųjų penkerių metų vaidmenis (Don Žuano, Rigoleto, Grafo Šemetos, Žygimanto Augusto, Renato, Žilvino) ir lietuviškos muzikos sklaidą 2003 m. operos solistas Vytautas Juozapaitis apdovanotas Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija. 2009 už Žermono („Traviata“) ir Arnoldo („Lietuviai“) vaidmenis išrinktas „Metų operos solistu“ ir apdovanotas „Operos Švyturiu".

Vytautui Juozapaičiui tai jau antrasis Rigoletas šiais metais (pirmasis – Klaipėdos muzikinio teatro festivalyje “Muzikinis rugpjūtis pajūryje”). “Tai labai sunkus, daug jėgų reikalaujantis vaidmuo, ne vien sudėtinga vokalinė partija; labiausiai išvargina, tiesiog išsunkia vidinis Rigoleto dramatizmas”, – pasakojo solistas. Vargu ar rasime operinėje literatūroje kitą tokį vaidmenį, tokį herojų, kurio charakteris, veiksmai, poelgiai, būsenos kūrinyje taip keistųsi; tokią asmenybę, kurioje būtų susipynę kardinaliai priešingi jausmai. Atrodo, kad V. Juozapaičiui nebėra viršūnių, kurių negalėtų pasiekti. Visa jo vokalinė interpretacija, balso jėga, šiluma, ištvermė, beribė emocijų amplitudė, aktorinė raiška pribloškia žiūrovą, o operos finale (“Tas balsas!.. Tai tik nakties iliuzija!..”) priverčia tiesiog fiziškai išgyventi į būties bedugnę krintančio Rigoleto katastrofą. Tai ypač buvo ryšku trečiojoje premjeroje (lapkričio 15 d.), kai visomis stygomis suskambėjo būtent Verdi Rigoletas, o jo ir Džildos (Irena Zelenkauskaitė) duetai žiūrovus tiesiog hipnotizavo.

Justa Adomonytė, Kitas “Rigoletas”, Nr. 12, 2003 gruodis - 2004 sausis

Padoraus ir sąžiningo konsulo paveikslą sukūrė Vytautas Juozapaitis. Jo Šarplesas viską pastebi, supranta ir jautriai reaguoja, be to, jis dar ir elegantiškas džentelmenas. Solistas savo partijai suteikė daug turtingų spalvų ir niuansų, jo replikos ir rečitatyvai buvo nuosekliai įprasminti. Tiesiog puikiai buvo atlikta laiško scena.

Živilė Ramoškaitė, "Madam Baterflai" Nacionaliniame operos ir baleto teatre, 7 meno dienos, 2006 04 07

Stebėdamas Vytauto Juozapaičio kuriamą Don Žuaną gali pamanyti, jog šis charakteris tiesiog yra jo savastis, tačiau su ta pačia įtaiga jis kuria visus personažus, kuriuos yra tekę matyti - ar tai būtų grafas Šemeta B. Kutavičiaus "Lokyje", ar Enrikas G. Donizetti "Liučijoje di Lamermur", ar Paganinis F. Lehįro operetėje "Paganinis"... Tiesa, tos ypatingos vokalinės ir sceninės laisvės priežastis galbūt yra ta, jog visai neseniai V. Juozapaičiui teko dainuoti Don Žuaną ir Prahoje.

Beata Leščinska, Memento mori, Don Giovanni..., 7 meno dienos, 2002 10 18

Žmogiškai tikri atrodė ir atlikėjai. Su K. Pendereckio Trimis dainomis į sceną jie įnešė ir vienintelę tokios muzikos sąlygą – subtiliai „ištarti“ tai, ką ištarė kompozitoriai ir poetai, suteikę atlikėjams teisę atverti ir savo sielos gelmes. Išgirdau kitokį V. Juozapaitį. Tokio nepamatysi jokiame operos spektaklyje ar televizijos šou – be Figaro bravūros ar Ūdrio mosto. Jis dainavo itin susikaupęs, įsijautęs, bet gana objektyviai perteikdamas romantiškąją nelaimingos meilės esė. Kažkada Stanislavskis yra pasakęs: „Kad dainuotum arijas, reikia būti aktoriumi-dainininku. Kad dainuotum kamerinį repertuarą, reikia būti režisieriumi-dainininku.“ Galbūt keleto mažyčių „režisūrinių“ štrichų ir pritrūko: įvairesnės raiškos, balso tembro atspalvių kaitos. Nors dainų tematika panaši, greta poezijos jose slypi skirtinga istorija ir emocinis užtaisas. Pavyzdžiui, G. Mahlerio „Keliaujančio pameistrio dainos“ alsuoja aistra, vokiečių lyrinės dainos sodrumu, jų kūryba buvo įkvėpta dramatiško kompozitoriaus meilės romano su sopranu Johana Richter. Tuo tarpu M. Ravelio „Trys Don Kichoto dainos Dulsinėjai“ dvelkia paslėptu liūdesiu, neišvengiamybės gaida, kadangi buvo rašomos kompozitoriui vos atsigavus po autokatastrofos ir tebekovojant su jos padariniais. Tai paskutinis M. Ravelio užbaigtas kūrinys, kuriame su nostalgija dar kartą sugrįžtama prie jam artimos ispaniškos temos. Vis dėlto toli gražu ne kiekvienas įžymus operos solistas gali didžiuotis turįs tokį sudėtingą ir intelektualų kamerinį repertuarą. Todėl šį, kamerinį, V. Juozapaičio amplua, pasižymintį dainavimo kultūra, vadinčiau dar vienu meninės brandos ženklu.

Laimutė Ligeikaitė, Neapgaulingas koncertas, Petras Geniušas, Vytautas Juozapaitis, Linas Rimša, 7 meno dienos, 2007 06 29

...mylimiausias Kauno publikos baritonas V. Juozapaitis žavėjo puikiu vokalu ir oria vaidyba.

Eugenija Žakienė, Beveik operos festivalis, Kauno muzikinio teatro spektaklius atnaujino kviestiniai solistai, 7 meno dienos, 2006 05 19

Nuo pat įžengimo į sceną po pasikėsinimo suvedžioti Vytas Juozapaitis buvo įtikinamai įspūdingas ir kaip gundytojas, ir kaip pavojų keliantis Don Žuanas - veržlus, išdidus, sąmojingas, turintis stiprų, žėrintį balsą. Jis taip pat ir puikus aktorius, priverčiantis patikėti ir jį valdančiais geiduliais, ir šaltakraujiškumu.

Lloyd Schwartz, "Boston Phoenix", 2003 10

Vytauto Juozapaičio Don Žuanas - tiesiog nuostabus. Lieknas, guvus, seksualus lyg Zorro, jis tartum primena senamadį kino dievaitį, bet kartu it koks Johnny Deppas nėra atitrūkęs nuo tikrovės. Jo balsas patrauklus, lankstus ir stiprus, o gundydamas Cerliną jis pats yra švelnus lyg šilkas. Publiką jis užvaldė visiškai.

Paulo Padillo, "OPERA-L", 2003 09 24

Pagrindinio vaidmens atlikėjas lietuvių baritonas Vytautas Juozapaitis buvo įspūdingas ir savo išvaizda, ir šiltu, galingu balsu.

Richard Dyer, "Boston Globe", 2003 09 25

Sudėtingoji Don Žuano partija, atrodo, nekėlė jokių sunkumų nuostabiam dramatiniam Juozapaičio balsui. Nuo operos pradžios iki pabaigos klausytojus žavėjo jo didžiulės išraiškos galimybės.

Martha Fawbush, "Asheville Citizen-Times", 2003 10

V. Juozapaičio herojus (Eskamiljas), kaip visada, prikaustė dėmesį ir viešpatavo scenoje nuo pirmosios pasirodymo akimirkos.

Gabija Svajonaitė, Operų savaitė Kaune, 7 meno dienos, 2009 05 08