Silvija Sondeckienė gimė 1942 11 17 Kaune. 1966 baigė Maskvos Čaikovskio konservatoriją (M. Rostropovičiaus klasė), 1972 jos aspirantūrą (T. Gaidamovič kamerinio ansamblio klasė). 1974 stažavo Brno, 1977 Zagrebo (Kroatija) muzikos akademijose.
1966-72 mokė griežti violončele Vilniaus I-ojoje, 1966-74 Tallat Kelpšos muzikos mokyklose. 1960-62 ir 1966-95 Lietuvos kamerinio orkestro violončelių grupės koncertmeisterė. 1964-84 kaip fortepijoninio trio narė (su H. Radvilaite, E. Digriu, vėliau E. Urbonu) koncertavo Lietuvoje ir užsienyje.

1966-2004 dėstė Lietuvos MuA (iki 1992 Lietuvos konservatorija); profesorė (1991). Tarp mokinių – R. Armonas. Rengė meistriškumo kursus Paryžiaus konservatorijoje, Briuselio, Malmės (Švedija), Zagrebo, Porto (Portugalija), aukštosiose muzikos mokyklose. Tarptautinių violončelininkų konkursų –žiuri narė.

Silvija Narūnaitė vis dar jaudinosi. Ji ką tik pasirodė Maskvos Valstybinės P. Čaikovskio vardo konservatorijos mažojoje salėje. Jaunai Lietuvos violončelistei ne kartą teko koncertuoti Maskvoje, gimtajame Vilniuje, Leningrade, Minske, Kijeve. Tačiau taip Silvija dar nė karto nesijaudino. Beje, tai nesunku suprasti. Juk šį kartą salėje sėdėjo griežti ir reiklūs klausytojai – valstybinės komisijos nariai. O baigiamąjį egzaminą muzikantas laiko vieną kartą gyvenime...
Silvija Narūnaitė egzamino metu atliko keturis kūrinius – preliudiją iš trečiosios Bacho siuitos, Frankerio sonatą, Prokofjevo baladę ir Haidno loncertą. Egzaminas tęsėsi tik pusvalandį... Tačiau jame sukoncentruoti mokymosi Vilniaus muzikos mokykloje ir konservatorijoje metai, ketveri atkaklaus ir kruopštaus darbo čia, tarp seniausios šalies aukštosios muzikos mokyklos sienų, metai. Paskutinis studentiško gyvenimo pusvalandis… Gal būt, todėl merginos akys man pasirodė šiek tiek liūdnos.
Užbėgant už akių, norisi pasakyti, kad Silvija Narūnaitė jaudinosi be reikalo. Valstybinės egzaminų komisijos narių nuomonė buvo vieninga – Silvijos studijų knygelėje atsirado dar vienas, paskutinis penketukas. Jauna Lietuvos violončelistė baigė Maskvos konservatoriją labia gerai.
Tačiau aukščiausias įvertinimas S. Narūnaitei buvo jos mokytojo įžymaus tarybinio violončelisto, Lenino premijos laureato profesoriaus M. Rostropovičiaus žodžiai:
- Šaunuolė, Silvija! Svarbiausia, kad muzika – tavo širdyje.
Į M. Rostropovičiaus klasę Silvija įstojo prieš ketverius metus.
- Kai važiavau į Maskvą, - pasakoja ji, - tapti Mstislavo Rostropovičiaus mokine man atrodė neįgyvendinama svajonė. Ir aš labai laiminga, kad ši svajonė išsipildė. Už tai, kas yra gero manyje, aš dėkinga šiam genialiam muzikantui ir puikiam pedagogui. Kiekviena M. Rostropovičiaus pamoka man buvo džiugus ir didelis įvykis. Aš ateidavau į užsiėmimus kaip į koncertą.
Mokytojo kūryba turėjo įtakos S. Narūnaitės repertuarui. Baigiamojo egzamino metu ji atliko Haidno koncertą, kuris tik neseniai buvo surastas Čekoslovakijoje ir kurį pirmą kartą pas mus šalyje atliko M. Rostropovičius.
Jaunos violončelistės repertuare yra ir lietuvių kompozitorių kūrinių. Tie, kurie atidžiai seka muzikinį Lietuvos sostinės gyvenimą, tur būt, prisimena S. Narūnaitės pasirodymus su simfoniniu orkestru, kai buvo atliktas V. Klovos koncertas violončelei. Silvija ne kartą grojo ir Lietuvos kamerinio orkestro sudėtyje jo gastrolių Maskvoje, Leningrade, Kijeve metu.
Greitai Silvija Narūnaitė sugrįžta į gimtąjį Vilnių.

Laimingo kelio, Silvija!, N. Klimašauskas, Komjaunimo tiesa, 1966 06 03

Silvija Narūnaitė-Sondeckienė – viena ryiškiausių jaunesnės kartos lietuvių violončelisčių, Vilniaus lr Maskvos konservatorijų auklėtinė. Nors ir retoki jos koncertai, bet jie visuomet žavi artistiniu polėkiu, interpretacijų branda, technika ir jausmo šiluma. Rerpublikos muzikiniame gyvenime Silvija Narūnaitė-Sondeckienė plačiai reiškiasi kaip Lietuvos kamerinio orkestro artisiė, styginio trio, kartu ru smuikininku E. Urbonu ir pianiste H. Radvilaite, dalyvė, kaip konservatorijos pedagogė. Nuo praėjusių metų rudens ji stažavosi Jugoslavijos Zagrebo mieste, susipažindama su jo muzikine kultūra, muzikos pedagogika, violončielės dėstymo metodika. Ištisus metus S. Narūnaitė-Sondeckienė Zagrebe buvo tarsi lietuvių muzikos reprezentantė, susilaukusi išskirtinio tenykštės visuomenės dėmesio. Jau pirmieji jos pasirodymai Zagrebo muzikinės akademijos koncertuose patraukė profesionalų akis. Po vieno koncerto Zagrebo violončelės mokyklos įkūrėjas, žymus pedagogas, kompozitorius R. Matcas (Matz) rašė: “Mes susipažinome… su stiprių išraiškos galimybių, aukšto techninio lygio, subtilaus skonio ir stiliaus menininke”. Muzikos akademijos vadovybė pažymėjo, kad S. Sondeckienės buvimas akademijoje buvo labai naudingas ne tik stipendiatei, bet ir vietos muzikinei bei mokymo aplinkai. Zagrebo radijo prašymu S. Sondeckienė jo fondams įrašė keletą chorvatų kompozitorių kūrinių – R. Matco ir B. Belinskio sonatas. Baigdama savo viešnagę Jugoslavijoje, ji Chorvatijos muzikinių organizacijų buvo pakviesta surengti Zagrebe rečitalį. Besistažuojantiems menininkams tai pasitaiko ne taip dažnai.
Įvertindamas šį koncertą, dienraštis “Vestnik” rašė: “Koncerto pasisekimas parodė, kad publika moka vertinti tikrą meną. S. Sondeckienės muzikavimas, pilnas temperamento, raiškumo, subtilumo ir garso kilnumo, to užsitarnauja."
Grįžusi iš Zagrebo į namus, S. Sondeckienė jau įsijungusi į visus savo darbus. Paprašyta pasidalyti įspūdžiais, pasakoja: - Zagrebas - senas kultūrinių, muzikinių tradicijų miestas. Muzikinis gyvenimas čia labai aktyvus. Zagrebe yra du simfoniniai orkestrai, opera, garsus solistų Kamerinis orkestras, veiklios kompozitorių, atlikėjų sąjungos. Zagrebo bienalėse, kaip ir Varšuvos rudeniuose, propaguojamas šiuolaikinis menas, gal tik dar platesniu profiliu (pvz., suvažiuoja ir džiazo ansambliai). Šiemetinėje bienalėje teko dalyvauti ir man. Įsiminė smuikininko H. Šeringo, Londono, Hamburgo simfoninių orkestrų, prancūzų kamerinio orkestro ir kiti koncertai. Stažuodamasi muzikos akademijoje, prof. M. Nadž (Nagy) klasėje, susipažinau su puikia, šiek tiek itališko sliliaus violončelės mokykla, kurios įkūrėju laikomas žymus pedagogas, daugelio knygų ir vadovėlių autorius R.Matcas. Tai labai šiuolaikiška, metodiškai pagrįsta mokykla.
Jugoslavijoje jau buvo tekę būti Lietuvos kamerinio orkestro gastrolių metu. Bet tuomet Chorvatijos neužkliudėme. Todėl dabar turėjau progos pamatyti šį įdomų ir savitą kraštą. Didelį įspūdį paliko senieji architektūros paminklai. Jugoslavijos teritorijoje ypač gausu Romos imperijos laikų pastatų, šventyklų, rūmų, kurie puikiai išsilaikę ir įspūdingi. Su malonumu vaikščiojau po muziejus, Kultūros centrus, ilsėjausi nuostabiame pajūryje. Na, o dabar tęsiu savo darbą konservatorijoje, kameriniame orkestre.

Visi metai – Zagrebe, kalbėjosi Donatas Katkus

Ši nuotrauka buvo padaryta, kai egzaminų lape jaunos Lietuvos violončelistės Silvijos narūnaitės buvo įrašyta paskutinis penketas. Po keturių metų stipraus įtempto darbo Lenino premijos laureato profesoriaus Mstislavo Rostropovičiaus jinai atsidūrė geriausių absolventų grupėje. Diplomas su pagyrimu yra ne tiek apdovanojimas, kiek jos talento barometras. 

Kaip septynmetė mergaitė Silvija Narūnaitė įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą. Iš karto į talentingą vaiką atkreipė dėmesį profesorius L. Seidelis - jos pirmasis mokytojas. Su metais augo meistriškumas. Silvija groja su kamerinius orkestru, vadovaujamu S. Sondeckio. Paskutinėje mokyklos klasėje dalyvauja tarprespublikiniame muzikų-atlikėjų konkurse ir laimi antrąją vietą. Toliau įstoja į Vilniaus konservatoriją. 1963 metai tampa Silvijai reikšmingais. Ji įstoja į Maskvos konservatorijos prof. Mstislavo Rostropovičiaus klasę. 

Štai ką pasakė Mstislavas Rostropovičius apie savo mokinę:

- Narūnaitė yra labai talentinga, jos talentas ypatingai išsivystė paskutiniu metu. Esu įsitikinęs. kad ji atidarys šlovę mūsų menui ir savo puikiu grojimu suteiks daug džiaugsmo muzikos mylėtojams. 

O. Prochorow, Ostatnia Lekcja, Czerwony Sztandar, 1966

Vakar. I. Sternas, amerikietis muzikantas,  apsilankė Vilniaus specialioje muzikos vidurinėje  mokykloje. Jis pasiklausė jaunojo smuikininko Jurgio Dvariono  ir vienuoliktos klasės violončelistės Silvijos Narūnaitės (L. Seidelio klasė) grojimų. Silvija atliko Saint-Saenso koncertą. I. Sternas ypač aukštai įvertino  Silvijos, atlikusios Saint-Saenso koncertą, grojimą, žurnale palikdamas įrašą:: "Silvijai Narūnaitei - nuostabiam talentui. Aš tikiu, kad kaip muzikė Jūs turėsite daug laimingų dienų. I. Sternas".

I. Sterno koncertai, Tarybų Lietuva, 1960 05 10