Lietuvos operos scena pastaraisiais metais pasipildė jaunais vokalo talentais, jau pripažintais tiek publikos, tiek specialistų. Viena tokių perspektyvių operos solisčių yra šiuo metu ypač aktyviai muzikos pasaulyje dalyvaujanti vokalistė Sandra Janušaitė.
Dainininkė, gimusi 1974 05 03 Kretingoje, nuo 2001 12 12 yra Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. 2004 Sandra Janušaitė išrinkta nominacijos „Metų operos viltis” laureate. Jaunoji operos atlikėja jau sėkmingai pasirodė Didžiojoje Britanijoje ir Italijoje. 2007 S. Janušaitė koncertavo su BBC Nacionaliniu simfoniniu orkestru.

Studijos:
1) Kelio į muzikos pasaulį pradžia buvo Kretingos vaikų muzikos mokykla, kurioje Sandra mokėsi chorinio dainavimo (V.Narvilaitės ir E.Karkienės klasės, 1989).
2) Muzikos studijas tęsė Klaipėdos Stasio Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje (Stasio Šimkaus konservatorija), - chorinį dirigavimą ir studijas muzikos mokytojo kvalifikacijai gauti (N.Domarkienės ir A.Purkienės klasės 1993).
3) Operinio dainavimo mokėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje prof. Vlados Mikštaitės, J.Čiurilaitės, prof. Irenos Milkevičiūtės klasėse (2001).

Stažuotės:
1. Zalcburgo (Austrija) „Mozarteume” (stažavo prof. Lilian Sukis klasėje, 1999).
2. Gdansko Stanislawo Moniuszko muzikos akademijos meistriškumo kursai (Lenkija, prof. Renatta Scotto kl., 2000).

Vaidmenys:
Sandra Janušaitė per palyginti trumpą laiką yra sukūrusi rimtų operinių vaidmenų. Kritikai palankiai įvertino solistės parengtą Zentos vaidmenį R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas", kuriame S. Janušaitės scenos partneris buvo žymusis Johannesas von Duisburgas. Šiandien solistės repertuare minėtini vaidmenys: Mikaela (G. Bizet „Karmen”), Dona Elvyra (W. A. Mozarto „Don Žuanas”), Liza (P. Čaikovskio „Pikų dama”), Leonora (G. Verdi „Likimo galia”), Rachelė (J. F. Halévy „Žydė”), Tatjana (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas”), Čio-čio-san (G. Puccini „Madam Baterflai”) ir kt. 2006 S. Janušaitė buvo pakviesta atlikti Mimi partiją G. Puccini operoje „La Boheme” (dirigentas Gintaras Rinkevičius, režisierė Dalia Ibelhauptaitė, kostiumų dailininkas - Juozas Statkevičius) - tai svarbus pasiekimas solistės muzikiniame kelyje.

Šis spektaklis (Richardo Wagnerio opera "Skrajojantis olandas") pateikė malonią staigmeną: pagrindines partijas dainavę jauni solistai Sandra Janušaitė ir Gintaras Liaugminas sukūrė išties įspūdingus ir įsimenančius herojų paveikslus. (...) Solistė Zentos paveikslą kuria pasitelkusi ryškias spalvas, sodrius potėpius, didingas formas. Jos balso tembras ir jėga puikiai tiko Zentos ryžtingam pasišventimui ir ją užvaldžiusiai meilei išreikšti. Šiuos bruožus ryškino dainininkės naudojama turtinga tembrų paletė, dinaminiai kontrastai, drąsūs šuoliai. S. Janušaitė dainuoja ir vaidina jaunatviškai temperamentingai, tarsi genama nepaprastos energijos.(...) S. Janušaitės dainavimas nusipelno komplimentų: atrodo, kad jai šioje partijoje sunkumų nėra. Solistė drąsiai ir ryžtingai įveikė sunkias dramatines kulminacijas, darniai atliko duetus ir išties įspūdingai I veiksmo baladę "Traft ihr das Schiff im Meere an" ("Ar teko jums sutikti jūroj laivą").

Živilė Ramoškaitė, Įsibėgėjęs "Skrajojantis olandas", Nauja dainininkų karta Richardo Wagnerio operos pastatyme Vilniuje, 7 meno dienos, 2004 04 30 nr. 612

Tačiau tarp išvardytų spektaklio senbuvių, kuriais nesyk galima buvo gėrėtis ir Vilniuje, Ravenoje pasirodė nauja įspūdinga atlikėja. Tai Zyglindos partiją pirmąsyk dainavusi Sandra Janušaitė, tiesiog pribloškusi savo giliai permąstyta, taiklia ir jautria vaidmens traktuote bei meistrišku vokalinės partijos atlikimu.

Živilė Ramoškaitė, Liublianos ir Ravenos festivaliuose, 7 meno dienos, 2007 07 27

Mikaelos partiją abu minėtus spektaklius atliko Sandra Janušaitė. Dainininkė šiuo metu žengia į savo auksinį vokalinį amžių, didžiulis diapazonas ir stiprus balsas leidžia jai užtikrintai jaustis ir plėsti repertuarą.

Jūratė Katinaitė, Naujas „Karmen“ grimas, Premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, „7 meno dienos“ Nr.43 (872), 2009 11 27

(...) Sandros Janušaitės Grafienė pasirodė kaip tvirtai suformuotas atspirties taškas (sakytume, deimanto struktūra). Džiaugiuosi, kad mačiau solistę du vakarus: premjerinė vasario 6-osios įtampa, pasireiškusi Mozartui pernelyg dramatišku vokalu ir vaidybos santūrumu, vasario 9-ąją buvo išgaravusi, tuomet dainuojant nuskambėjo geidžiama girdėti, laisvai plaukianti kantilena, o laikysenos laisvumas leido atsiskleisti deramam aristokratizmui (ypač stilingai atlikta III veiksmo arija).

Beata Leščinska, Trigubos „Figaro vedybos“, Literatūra ir menas, 2010 03 05