Rimas Geniušas (1920 08 28 Petrograde (dab. Sankt Peterburgas) –  2012 02 01  Vilniuje) – Lietuvos dirigentas, pianistas, pedagogas. Menininkas, savo kūrybinę veiklą daugiau nei 50 metų siejęs su Lietuvos operos ir baleto teatru, kūręs ir puoselėjęs geriausias teatro menines tradicijas.

Rimas Geniušas gimė 1920 m. rugpjūčio 28 d. Petrograde (Rusija) žymaus pedagogo, istorijos vadovėlių ir keleto literatūrinių kūrinių autoriaus  Juozo Geniušo ir Stasės Blaževičiūtės-Geniušienės šeimoje. 1921 m. šeima įsikūrė Kėdainiuose, kur tėvas mokytojavo gimnazijoje ir Lietuvos mokytojų seminarijoje. Po 1926-ųjų gruodžio perversmo, tėvas buvo atleistas iš mokytojų ir net patekęs į Varnių koncentracijos stovyklą, bet iškeltoje karo lauko teismo byloje išteisintas. 1927-ųjų gruodį Juozas Geniušas jau dirbo Kaune, gyvenimo pabaigoje direktoriavo Kauno mokytojų seminarijoje.
Rimas Geniušas nuo 1933 m. su pertraukomis studijavo Kauno konservatorijoje – studijas pradėjo prof. Elenos Laumenskienės, o nuo 1936 m. tęsė prof. Vladimiro Ružickio fortepijono klasėje. Tačiau, baigęs gimnaziją, R. Geniušas iš pradžių pasirinko teisės studijas Kauno universitete, vėliau fiziką ir matematiką Vilniaus pedagoginiame institute. Visgi 1945 m. baigė Kauno konservatorijos  Balio Dvariono fortepijono klasę. Jau studijų Konservatorijoje metais domėjosi teatru ir 1942 m., dar be diplomo, pradėjo dirbti Kauno valstybiniame operos ir baleto teatre akompaniatoriumi, visus žavėjo gebėjimu laisvai skaityti bet kokią partitūrą, kolegų padedamas mokėsi ir dirigavimo. 1945 m. , vyr. dirigentui Mykolui Bukšai pritarus, savarankiškai paruošė G. Rossini operą „Sevilijos kirpėjas“ ir debiutavo kaip dirigentas. Debiutui pavykus, jaunam dirigentui patikima diriguoti ir kitus operų spektaklius – G. Verdi „Traviatą“, „Rigoletą“, Ch. Gounod „Faustą“, P. Čaikovskio „Eugenijų Oneginą“, G. Bizet „Karmen“ ir kt.. O 1948 m. R. Geniušas antrą kartą baigė Kauno konservatoriją,  Mykolo Bukšos dirigavimo klasę.

1949–1951 m. kaip dirigentas tobulinosi Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) N. Rimskio-Korsakovo konservatorijoje pas S. Jelciną, I.  Musiną ir  I. Altermaną. Studijos Leningrade praturtino jauno dirigento techniką, praplėtė repertuarą, subrandino meninę erudiciją. Grįžęs į Lietuvą  R. Geniušas apsigyveno Vilniuje, kurį laiką dirbo LTSR radijo simfoninio orkestro dirigentu, per trumpą laikotarpį dirigavo apie 40 simfoninės muzikos koncertų. Nuo 1952 m. R. Geniušas vėl grįžo į Operos teatrą dirigentu. Jam patikima paruošti J. Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“ premjerą. 1953 m. išvakarėse R. Geniušas pirmą kartą dirigavo tradicinį naujametinį spektaklį – G. Verdi „Traviatą“. Jauno dirigento darbai buvo puikiai įvertinti ir 1954 m. R. Geniušui suteikiamas LTSR nusipelniusio artisto garbės vardas.

1958–1975  ir 1991–1994 metais R. Geniušas – Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro vyriausiasis dirigentas, teatre dirbo iki 1996 m. 1960 m. Už V. Klovos operos „Duktė“ pastatymą jam paskiriama Respublikinė premija. 1963 m.  po gastrolių Maskvoje, kur skambėjo S. Prokofievo „Meilė trims apelsinams“,  R. Geniušui suteikiamas LTSR liaudies artisto vardas (1964). Šį pastatymą aukštai įvertino ir kompozitorius D. Šostakovičius.

Lietuvos operos ir baleto teatre Maestro paruošė 31 premjerą (27 operos, 4 baletai), tarp kurių ir aštuoni lietuvių kompozitorių kūriniai. Tai operos – V. Klovos „Duktė“ (1960), „Ave vita“ (1974), „Pilėnai“ (1978, 1986), V. Laurušo „Paklydę paukščiai“ (1967, 1969), J. Gaižausko „Buratinas“ (1969, 1984), B. Borisovo „Piršlybos (1983), ir du baletai – J. Juzeliūno „Ant marių kranto“ (1953) ir A. Rekašiaus „Aistros“ (1971). Pradedant 1952 m., R. Geniušas parengė visas „Traviatos“ ir „Pilėnų“ premjeras. G. Verdi „Traviatą“dirgavo net  447 kartus.

R. Geniušas koncertavo ir kaip pianistas bei simfoninių koncertų dirigentas, gastroliavo užsienyje –  Maskvos Didžiajame teatre, Leningrado, Varšuvos, Erfurto, Sofijos operos teatruose, Verdi festivalyje Italijoje. Iš viso Maestro dirigavo 1932 spektaklius. Jam priklauso pirmasis po karo M. K. Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ atlikimas (1956), pirmasis Verdi „Requiem“ atlikimas (1966).

1949–1998 dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), 1975–1991 m. jis buvo Konservatorijos Operos katedros vedėjas, nuo 1982 m. – profesorius. Savo dirigento ir pedagoginę patirtį Maestro perteikė knygose – „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“ (1973 m.) bei „Operos solisto pratimai“ (1985 m.).
1996 m. R. Geniušas buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu.
R. Geniušas mirė 2012 vasario 1 d.  Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

„Rimas Geniušas – iškilus menininkas, neabejotinai suradęs tikrąjį savo gyvenimo pašaukimą –  muziką. Jį mums primins gausus kūrybinis palikimas, meistriškai pastatyti garsiausi užsienio kompozitorių operos ir baleto spektakliai, nemažai lietuviškų kūrinių. Reikšmingi Maestro nuopelnai visada išliks jo mokinių prisiminimuose, Lietuvos kultūros ir muzikos istorijos puslapiuose. Tegul pagarba lydi Rimo Geniušo vardą ir šviesų atminimą", – rašoma Prezidentės užuojautoje.

Šaltiniai:

Dvarionaitė, M. „Ypatinga dinastija“, Muzikos barai, 2007, Nr. 3-4. Prieiga per internetą: http://www.muzikusajunga.lt/zurnalas/muzikos-barai-279/ypatinga-dinastija
Gedgaudas, E. „Pilnatvės valandos“, 7 meno dienos, 2012 02 10
Kaukaitė G. „Rimas Geniušas: „Mąstymas viską lemia“, Literatūra ir menas, 2010 rugsėjo 24 d.
Mikšytė, I. „Spausti ar nespausti – štai klausimas koksai...“, Dialogas, 1999 gegužės 28 d., Nr. 21
Pipikaitė, N. „Rimas Geniušas“, Muzikos enciklopedija, T. I. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. psl. 445
Viržonis, V. „Apie autorių“. Iš: Rimas Geniušas. „Dirigavimas ir Lietuvos dirigentai“. Vilnius, 1973, p 121-124
Ulienė, E. „R. Geniušo kūrybinės veiklos 50-metis“, Muzikos barai, 1995 Nr. 21 (182)
„Legendos. R. Geniušas“, LRT mediateka,  2014 04 03. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/54306

„Buvo stebėtinai reiklus sau. Orus, plataus akiračio, savaimingo mąstymo vadovas nesunkiai pelnė teatro kolektyvo autoritetą. Gal ne tiek širdimi ar raiškiais rankų mostais, kiek intelektu vadovavosi. Būdamas įžvalgus psichologas, tvirtas muzikos teoretikas, gebėjo skaityti ne vien ženklus partitūroje, bet ir slypinčias už jų prasmes ir taikliais žodžiais jas išsakyti“.

Margarita Dvarionaitė apie Rimą Geniušą