Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai yra baigę Lietuvos  muzikos ir teatro akademiją ir jos asistentūrą – stažuotę. Abu pianistai, tarprespublikinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatai, nuo 1989-ųjų metų nenuilsdami puoselėja fortepijoninio dueto žanrą, o 1991 m. pelnė tarptautinio  fortepijoninių duetų konkurso Romoje laurus.

Šie menininkai patraukia dėmesį įdomiai formuojamomis programomis, interpretacinių stereotipų nesuvaržytomis idėjomis. Nevengiantis publikos palepinti virtuozine bravūra, Ibelhauptų ansamblis puikiai išlaiko ir visus „asketiško“ akademizmo standartus, o tuo pačiu drąsiai, kartais net provokuojančiai, savo klausytojus kviečia pasižvalgyti po dar neištirtas naujosios muzikos platybes.
Didžiuliame šio dueto sukauptame repertuare – kūriniai dviem fortepijonams ir fortepijonui keturioms rankoms nuo baroko epochos iki mūsų dienų, jo koncertuose skamba retai atliekami kūriniai. Pianistai plačiai propaguoja XX amžiaus muziką: tarp jų skambinamų opusų girdime Bélą Bartóką, Benjaminą Britteną, Olivier Messiaeną, György Ligeti, o taip pat – naujausius šiuolaikinių kompozitorių (Georgo Crumbo, Davido Lango, Johno Adamso, Eugeniuszo Knapiko ir kt.) kūrinius. Išskirtinį dėmesį ansamblis skiria šiuolaikinei lietuvių muzikai: Ibelhauptai yra daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių iniciatoriai bei pirmieji atlikėjai.

Ibelhauptų fortepijoninis duetas nuolat kviečiamas dalyvauti Lietuvoje bei užsienyje rengiamuose muzikiniuose projektuose. Šių pianistų atliekama muzika skambėjo tarptautiniuose festivaliuose Lenkijoje („Varšuvos ruduo“ ir „Silezijos šiuolaikinės muzikos dienos“), Danijoje (Musikhost), Liublianos vasaros festivalyje Slovėnijoje, Vokietijoje (Usedomer Musik Festival), Baltarusijoje (Duettissimo-2011), Rusijoje, Ukrainoje, Lietuvoje (Vilniaus, Pažaislio, Thomo Manno festivaliai, „Gaida“, „Iš arti“, „Marių klavyrai“) ir daugelyje kitų. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai koncertavo su Lenkijos Radijo nacionaliniu simfoniniu, Baltarusijos valstybiniu kameriniu, Lietuvos nacionaliniu simfoniniu, Lietuvos kameriniu, Lietuvos valstybiniu simfoniniu bei Kauno kameriniu orkestrais, kuriems dirigavo Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Robertas Šervenikas, Jose Serebrier,  Davidas Geringas, Arturo Tamayo, Olivier Grangean,  Viačeslav Volič ir kt.
Dueto rečitalių buvo surengta Japonijoje, Šveicarijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje, Latvijoje, Slovėnijoje, Rusijoje, koncertai transliuojami Lietuvos bei Europos radijo stočių programose, įgrota nemažai radijo ir televizijos įrašų.

Šalia koncertinės veiklos, abu pianistai dėsto fortepijono ir fortepijonų ansamblio disciplinas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Nuo 2011 m. prof. Z. Ibelhauptas yra LMTA rektorius.

1997 m. Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų dueto menas buvo įvertintas Lietuvos Nacionaline kultūros ir meno premija.

Kone kasmet rečitalius parengiantis Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas gruodžio 9 d. vieninteliu koncertu, įvykusiu Nacionalinės filharmonijos salėje, paminėjo dviejų dešimtmečių veiklos sukaktį. Tyliai, be pompastikos, kuri niekada ir nebuvo būdinga šiam duetui, blaiviai suvokiančiam pirminę ir svarbiausią misiją – apgalvota, tolygiai plėtojama koncertinė veikla, kurios matmenys, užmojai ir lemia ansamblio gyvybę. Kitas dalykas, į kurį ne visada atkreipiamas dėmesys, bet kuris išryškėja it tikras pinigas kai kurių ažiotažinių kultūros apraiškų kontekste, – tai R. ir Z. Ibelhauptų dueto ori, dora, o sykiu ir prakilni, būtent scenos gyvenimui susitelkusi artistinė laikysena, kuri pastebima ir abiejų pianistų pedagoginėje veikloje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ir tokia laikysena – reikšminga ne tik jiems, bet ir apskritai mūsų menininkų reputacijai, kuri retsykiais tampa tokia trapi, įsivėlusi į laikinų vertybių žabangas ar išsiviešinimo žiniasklaidoje poreikius. Dar 1997 m. pelnę Nacionalinę premiją, R. ir Z. Ibelhauptai ją suvokė ne kaip ramesnės ir saugesnės ateities garantiją, bet kaip lemtingą dar didesnės atsakomybės ir profesinės plėtotės impulsą. Aktyviems pastarųjų dešimtmečių koncertinio gyvenimo liudininkams žinoma, jog šis duetas per tuos metus sukaupė milžinišką repertuarą ir paskatino lietuvių kompozitorių šio ansamblio žanro kūrybą. Meninėje veikloje R. ir Z. Ibelhauptai susikūrė repertuarinės laisvės erdvę, tad jų koncertinės programos nuolat kito, bet kartkartėmis buvo grįžtama prie to, kas dar nuo studijų laikų dvasiškai artima ir niekada nesensta. Šio dueto jubiliejinis koncertas išoriškai buvo persmelktas šventinės, o tiksliau – šokio nuotaikos, alsavusios iš visų kompozicijų: S. Prokofjevo baleto „Pelenė“ siuitos fragmentų, D. Milhaud siuitos „Skaramušas“, M. Infante „Andalūziškų šokių“. Tai pratęsė ir S. Rachmaninovo Antroji siuita op. 17, M. Ravelio „Ispaniškoji rapsodija“. Tačiau pastarieji opusai ar jų dalys, regis, ypatingu būdu suaugę su Ibelhauptų artistinės raiškos evoliucija, branda. Pamenu, prieš keliolika metų viename interviu šie pianistai, kalbėdami apie jiems artimiausių kompozitorių muziką, išskyrė S. Rachmaninovą bei pridūrė: „O iš tiesų be ko neapsieitume – tai be M. Ravelio ir jo spalvų, kvapų, aromatų.“ Į repertuarą vis grįžtantys kūriniai ypač pajėgūs parodyti brandą, nes juk ir grįžtama prie jų ne šiaip sau, o matant gilesnę prasmę, dar neišsemtą tobulėjimo erdvę. Visoje pastarojo koncerto programoje, plevenant šokio pradui, lyg ir galėjo klostytis įprastai šventiška dekoratyvi, kiek monotoniška, bet išvaizdžiu virtuoziškumu pasireiškianti dvasia. Tačiau čia svarų žodį tarė meistrystė, įgūdis, išpuoselėta fantazija, įsiklausymas. Po S. Rachmaninovo ir M. Ravelio muzikos erdves duetas žvalgėsi ne demonstruodamas jau perfekcionistiškai pažįstamą tekstą. Tai menininkų privilegija – kaskart su partitūra megzti naują ryšį, tad R. ir Z. Ibelhauptai pakilo virš sudėtingo teksto „medžiagos“, žanriniams kontūrams suteikdami tik sąlyginį vaidmenį, primindami, jog šokio kontekste gali plytėti ir grynoji muzikinė darna, gali glūdėti paslaptis, virpėti siela ar megztis drama. Ir visa tai skleidėsi per subtilią koloristinę pajautą, artikuliacinę niuansuotę, preciziškai pasirinktus tempus, suvaldytą muzikinį srautą. O ar visa tai galėtų rastis be esminio šių dviejų pianistų profesinės būties suvokimo – abipusės darnos, erudicijos, vienas kito girdėjimo?

Vytautė Markeliūnienė, Keli gruodžio muzikiniai prisiminimai, Literatūra ir menas, 2010 01 22

Šiuo savo koncertu R. ir Z. Ibelhauptai dar kartą įrodė, kad jie – aukščiausio meistriškumo lygio virtuozai, pasižymintys rafinuotu skambinimu, puikiu meniniu skoniu bei intuicija, tauriu ir karališkai elegantišku atlikimo stiliumi, sugebantys maksimaliai tiksliai parengti sudėtingiausius fortepijoninės dueto literatūros kūrinius, kuriuos atsakingai nušlifuoja, kaip juvelyrai brangakmenius nugludina kiekvieną detalę, todėl atsitiktinumai ar nedideli netikslumai, atrodo, yra neįmanomi.

Aldona Eleonora Radvilaitė, Virtuozų dovana klausytojams, 7 meno dienos, 2008 03 21

Ibelhauptams nebūdingas estetinis uždarumas. Galbūt yra muzika, kurios jie niekada negrotų, nes neatitinka jų skonio supratimo, bet žvelgiant į dueto repertuarą, būtų sudėtinga tokią aptikti. Ibelhauptai mėgsta modernią muziką – apie tai byloja ir jų naujo rečitalio programa „O sancta simplicitas“ (Algirdo Martinaičio, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus, George’o Crumbo ir Johno Adamso kūriniai), kurią sostinės publika išgirdo kovo 12 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Mielai atliekama šiuolaikinė lietuviška muzika – bet tuo stebėtis ir netenka, juk atlikėjų repertuarą (neretai pastarųjų raginimu) pildo patys kompozitoriai. Naują kūrinį galbūt nėra lengva perprasti, bet tai suteikia originalių spalvų dueto programoms, kuria jų profesinį išskirtinumą. Duetas nespjauna ir į klasikos šulinį. Vienus gražiausių, šilčiausių įspūdžių palieka tradiciniai naujamečiai Ibelhauptų koncertai Chodkevičių rūmuose, kur taurioje kameriškoje aplinkoje skamba F. Schubertas, J. Brahmsas, F. Chopinas. Įvairiapusiai atlikėjai, nebijantys ir netingintys imtis skirtingo repertuaro, neleidžiantys sau atsipalaiduoti. Ibelhauptai turi savo publiką. Į jų rečitalius daugelis eina būtent pasiklausyti atlikimo, teneįsižeidžia skambinamų kūrinių autoriai. Kuo pasižymi jų interpretacijos? Jos jautrios, nevengiančios kontrastų, kartais tarsi atsiduriančios ant gražaus skambėjimo ribos reikiamo efekto nuotaikos kūrimo vardan, tarsi niekada nesiekiančios užliūliuoti klausytojų ar kaip nors jiems įtikti ir niekada – akademiškos. Ibelhauptai ir akademizmas – nesuderinami. Tą dar kartą įrodė minėtas lietuviškos ir amerikietiškos muzikos rečitalis „O sancta simplicitas“ – „O šventasis paprastume“. Iš tokio pavadinimo tikėjausi „švento“ minimalizmo programos. O pavadinimą tiesiogiai atitiko tik paskutinis vakaro kūrinys – Johno Adamso „Hallelujah Junction“ (1996, premjera Lietuvoje), džiaugsmingai diatoniškas, pripildytas tirštų akordų „jubiliacijų“. Galima būtų šventojo paprastumo apibūdinimą asociacijomis, kurios skatina lyginti klasikinį minimalizmą ir Broniaus Kutavičiaus „archajiškąjį modernizmą“, su tam tikromis išlygomis priskirti ir šio kompozitoriaus kūriniui „Disputas su nepažįstamuoju“ (1982) dviem fortepijonams ir fonogramai, vainikavusiam pirmąją koncerto dalį. Jo finalą, kurį vykusiai papildė fonogramos gaudesys, pianistai skambino taip smagiai (tai buvo bene vienintelis programos kūrinys, leidęs atlikėjams žaisti), kad jį pavadinčiau viso koncerto kulminacija. Gal „šventojo paprastumo“ sąvoka tiktų ir koncertą pradėjusiam Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyrui“ (1983), atliekamam taip pat su fonograma, apeliuojančiam ne tik į ekologinę temą, bet ir „ekologinį“ skambesį – garso ir sąskambių švarą, skaidrumą, paprastumą. Vis dėlto Osvaldo Balakauko „Movimenti–2“, o juo labiau George’o Crumbo „Nežemiškų atgarsių“ (2002) paprastais kūriniais nepavadinsi. Nebent O. Balakausko opuso paprastumas – kaip svinguojančios muzikos tėkmės elegancija, faktūros skaidrumas, ką puikiai išryškino preciziškas atlikimas. Tiesa, kūrinys skambėjo lydimas fonogramos, kurios kokybė – plokščias sintetinis skambesys – visumos nepapuošė. Techninis perfekcionizmas ir naujausios pažangos žodis čia praverstų. Svarsčiau, kaip kūrinys skambėtų, jei būtų galima sumontuoti erdvinio skambesio aparatūrą, žinoma, atitinkamai pagaminus ir pačią fonogramą.

Beata Leščinska, Tas kuklus meistriškumo žavesys, Literatūra ir menas, 2008 03 21

Maxo Brucho Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui, op. 88a Lietuvoje atliktas pirmą kartą. Ką tik grįžę iš gastrolių Paryžiuje, Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai atliko šį kūrinį įkvėptai, pakiliai. Tai – kūrybiškas dviejų ryškių asmenybių duetas, gebančių vienas kitą papildyti, visuomet turinčių, ką pasakyti. (...) Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų skambinimo maniera – tikslus ritmiškumas, subalansuota pusiausvyra tarp emocionalaus ir racionalaus prado, kūrybinio džiaugsmo kupinos aiškios muzikinės mintys. (...) Sudėtingas, spalvingas kūrinys įtaigiomis išraiškos priemonėmis, melodijų įvairove, formos logika skambėjo išpuoselėtai, tarsi atlikėjai džiaugtųsi atliekantys brangiausią muziką. Pakilus, temperamentingas Zbignevo požiūris, kulminacinėse vietose – ugningas polėkis, išraiškinga Rūtos pianistinė plastika, psichologizuotas rafinuotumas susiliejo į bendrą idėjų lauką – išraiškingomis mintimis alsuojančios frazės, spalvingos dinaminės linijos, vientiso muzikinio vaizdo kūrimas atvėrė M. Brucho muzikos turtingumą.

Ala Bendoraitienė, "Ibelhauptų duetas ir Jose Serebrier" , Muzikos barai 2007 Nr.3-4

Pianistų kūrybinė interpretacinė potencija ir tiesiog gaivališkas entuziazmas, akademizmo rėmus laužanti emocinė amplitudė ir kartu nepaprastai atsakingas išankstinis partitūros studijavimas susilydo į ilgam įsimenantį pasirodymą. (...) Tarsi įelektrintas Vytauto Bacevičiaus „Septintas žodis“ žiežirbuoja preciziška technika. Apstulbęs girdi, kaip kone pusšimčio metų senumo fortepijoninio ciklo muzikinė kalba įsilieja į XXI amžių – tiek paties kompozitoriaus modernaus stiliaus, tiek pianistų įžvalgos dėka. Onutės Narbutaitės „Vijoklis“ – iš po pianistų pirštų besinarpliojantys chromatiniai ažūrai, tai žavintys vis atsinaujinančiais raštais, tai keliantys pasibaisėjimą piktžoliška jų prigimtimi – veikiausiai neįsivaizduojamas be Ibelhauptų interpretacijos. Broniaus Kutavičiaus „Gervių šokių“ ritualų paslaptys, įmintos dueto kartu su klarnetininku Romualdu Taločka, čia pat pasidalinamos su klausytoju. Po diske skambančios dar vienos Kutavičiaus kompozicijos – „Disputo su nepažįstamuoju“, paženklinto išradingu pianistų žongliravimu fortepijoninės technikos galimybėmis, radikalus posūkis – technomuzikos stilizacija Gintaro Sodeikos „Garso ontologijoje Nr. 2“. Posūkis tiek drastiška muzikos kalba, tiek kokybiškai nauju dueto skambesiu – šiame kūrinyje Rūta ir Zbignevas sukuria iki tol negirdėtą atšiaurų, „plieninį“ fortepijono tembro atspalvį. Galbūt todėl kontrasto pojūtis, klausantis paskutinio kompaktiniame diske įrašyto kūrinio – Algirdo Martinaičio „Gyvojo vandens klavyru“, – dar ryškesnis. Išties ar beverta kalbėti apie puikų dueto ansambliškumą, apie tiesiog tobulą pianistų susigrojimą, apie mąstymo ir požiūrių bendrumą. Apie šį jau seniai dueto įveiktą etapą net nesusimąstai. Šiandien Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų menas, skambantis tiek koncertinėje estradoje, tiek kompaktiniame diske, prisodrintas tokio pat stipraus ir paveikaus emocinio užtaiso. Tai menininkų duetas vienu profiliu.

Rima Povilionienė, Duetas vienu profiliu, Literatūra ir menas, 2006 09 29

Vos nuskambėjus pirmiems poemos „Miške” garsams, pajutau, kaip per visą kūną nubėgo šiurpuliukai. Atlikėjai plastiškai atliko kūrinio temas, kurios plaukte plaukė viena iš kitos. Subtilus pino skambėjo taip švelniai, jog galėjai išgirsti gilų klausytojų kvėpavimą, atodūsius. Salėje įsivyravo begalinė ramybė. (...) Stebino erdvi atlikėjų išgaunama dinamika: nuo tylių garso šešėlių iki skambių individualių natų. (...) Dar pridursiu, jog koncerto įspūdžiai pirmiausiai siejasi su puikiu R.ir Z.Ibelhauptų fortepijoninio dueto ansambliškumu, tiksliu frazavimu, garso grožio suvokimu, įvairių kompozitorių vaizdų pasaulių pajautimu bei puikiu vieningu susiliejimu bendroje interpretacijoje.

Asta Linkevičiūtė, Ibelhauptų fortepijoninis duetas - groja dviese, jaučia kaip vienas, Muzikos barai, 2006 3-4

Ibelhauptams, regis, ne itin mielas akademizmas, užtat jų koncertuose gausu drąsių, savų, nenusiklausytų sprendimų, individualios pajautos ir tokio pat suvokimo brandintų koncepcijų. (...) antrojoje koncerto dalyje, kur turėjome retą progą išgirsti septynias pjeses iš unikalaus (visos fortepijono literatūros mastu) B. Bartóko ciklo "Mikrokosmos". (...) Ibelhauptai objektyvų žvilgsnį į neįprastas garsų struktūras jungė su jas formuojant pasitelkta kaitra. Stulbinančia, o drauge visur išsaugančia nuoseklią formos logiką, kurios neardė toks ryškus (kiti sakė, jog paryškintas) virtuoziškumas.

Edmundas Gedgaudas, Po Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninio dueto rečitalio Filharmonijoje, 7 meno dienos, 2005 05 06

Poetinę kūrinio (Algirdo Martinaičio Gyvojo vandens klavyro) idėją duetas realizavo labai ryškiai ir įtaigiai, rodydamas tikrus koloristikos stebuklus. Gaivus tyrų kalnų upelių čiurlenimas išsiliejo į galingus žemumų srautus, o grafiški šokio ritmai peraugo į gaivalingą transą.

Halina Radvilaitė, 7 meno dienos, 2004

Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai I. Stravinskio „Petrušką“atliko keturiomis rankomis – ugningai, šventiškai, rasdami dar kitokį dialogą su varganu fortepijonėliu.

Edmundas Gedgaudas, 7 meno dienos, 2003 07 25

...Duetas jau anaiptol nebe keleri metai skleidžia inspiruojančią energiją, todėl būtent juo pasitikėdami dabarties kompozitoriai kuria šio žanro muziką ir gali ramiai, laisvai jaustis laukdami interpretacinio rezultato.

Vytautė Markeliūnienė, Omni laikas, 2003

Savo profesionalizmu jie panašiai nehermetiški, jų klausydamasis jauti muzikos saitus su platesne meno visuma. O drauge neabejoji, jog būtent muzika yra centrinė šių pianistų egzistencijos dalis.

Edmundas Gedgaudas, Lietuvos rytas, 2002

Pastaraisiais metais duetas tarsi pradeda ieškoti kiek kitokio, dar kūrybiškesnio požiūrio į neretai gausiais techniniais efektais apaugintą dviejų fortepijonų ansamblio repertuarą. Šias išvadas suponuoja pastaraisiais metais akivaizdžiai išaugusi dueto garso kultūra, daugiau gradacijų įgijusi jo dinaminė, o kartu ir emocinė pajauta, kitoks konkrečios epochos ir savosios sampratos ryšio suvokimas.

Vytautė Markeliūnienė, 7 meno dienos, 2002

Ritminio prado dominantę ypač pabrėžė Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas, kuris virtuoziškai ir žaismingai keitė skambančios muzikos "rūbus" - žaismę, ekspresiją ar tembrinę impresiją (apie R.Merkelio "Septintą dangų" 2 fortepijonams ir orkestrui).

Zita Bružaitė, Muzikos barai, 2002

Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų duetas šešiomis S. Rachmaninovo pjesėmis keturioms rankoms "įrėmino" jau minėtą I. Armonaitės interpretuotą S. Prokofjevą. Kabinetinis "Weinbacho" fortepijonas ir vėl turėjo iš paskutiniųjų stengtis, kad atsilieptų kibirkščių lietum, stepių platybėn nusidriekiančiom melodijom, liepsnos proveržiais. Deja, puikaus dueto aspiracijos pranoko instrumento galimybes. Ką daryti? Šitoks iš Vilniaus filharmonijos artistų kambario atvežtas rakandas (ten jis skirtas pirštams prieš koncertą pamiklinti) yra deguto šaukštas aukštą lygį ir pripažinimą pasiekusiame festivalyje.

Edmundas Gedgaudas, Thomo Manno festivaliui Nidoje pasibaigus, 7 meno dienos, 2002 07 26

Šis ansamblis kaskart pristato naujus, Lietuvoje dar neskambėjusius klasikos kūrinius bei parengia modernių lietuviškų opusų. Keldami sau vis naujus kokybės reikalavimus, šie stiprūs pianistai yra paskatinę daugelį lietuvių kompozitorių rašyti jiems muziką.

Karina Firkavičiūtė, Lietuvos rytas, 2001

Negalėjai nesiklausyti šių puikių menininkų,kurių džiaugsmingas muzikavimas pasiekė ne tik klausytojų ausis, bet ir sujaudino jų širdis.

Ulrich Jess, Nordfriesische Nachrichten, 2001

Kaip visada įdomu buvo stebėti darnią ir rezultatyvią atlikėjų individualybių (irgi juk skirtingų) sąveiką, nulemiančią šio ansamblio braižą. Abu juk yra solinių programų verti pianistai, tačiau ši aiškiai juntama galai sėkmingai praverčia ir ansambliniam mąstymui, teigiamai paveikdama jo meninį lygmenį.

Edmundas Gedgaudas, Lietuvos rytas, 2000

Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai skambino S.Rachmaninovą nepriekaištingai preciziškai, su didžiausia pagarba kompozitoriaus tekstui ir jo stiliui. Nuo pat pirmojo kūrinio išgirdome puikų ansamblinį grojimą, beveik tobulą atlikėjų susiklausymą.

Beata Leščinska, Lietuvos rytas, 1998

Ansamblis nuolat atskleidžia nemarios klasikos ar modernių kompozitorių puslapius, atlieka visų epochų muziką, o ypač linkęs prie koncertiškų virtuoziškų kūrinių, skirtų dviems fortepijonams, kuriuos itin mėgo romantikai, impresionistai, XX a. autoriai.

Vytautė Markeliūnienė, Lietuvos aidas, 1998

Sunku pasakyti, kas spalio 2-osios vakarą pritraukė beveik pilną Filharmonijos salę: ar garbiojo prancūzų muzikos metro Oliviero Messiaeno kūrinys “Amen vizijos”, ar jaunų, bet jau spėjusių pasiekti meninių aukštumų Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų fortepijoninis duetas. …Labai patraulus šių atlikėjų bruožas, kaskart vis kitaip atsiskleidžiantis,- gebėjimas sugestyviai parodyti kūrinio tapsmą per patį koncertą. Jie žino tą mažytį burtelį, kuriuo sugeba priversti sėdinčiuosius salėje tapti šio akto bendrininkais…. Itin įtikino pianistų lėtų, lyrinių kūrinio vietų garso spalva ir tembrų dermė.. Rūta ir Zbignevas Ibelhauptai labai tiksliai artikuliavo tą specifinį giedojimą. Atlikėjai labai tiksliai atliepė paukščių klegėjimą…

Zita Kelmickaitė, Angelų, šventųjų ir paukščių giesmės Amen, 7 meno dienos, 1996

Dvasią gaivina, viltį žadina Rūtos ir Zbignevo Ibelhauptų menas. Atviras, laisvas, gyvybingas, išmintingas... Vertas Messiaeno aukštumų. Fortepijonų duetui 1943-aisiais Paryžiuje parašytų “Amen Vizijų” jėgą ir nežemišką spindesį pianistai perteikė virš fizinių faktūros (ir dar kokios!) išdailų pakildami. Sakyčiau, į jau nežemiško spindesio sferą...

Edmundas Gedgaudas, Literatūra ir menas, 1996