Pranas Tamošaitis (1931-2007)

Image
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija
Biografija
Repertuaras
Koncertai
Garso įrašai
Spauda
Galerija

PRANAS TAMOŠAITIS – PIRMASIS PROFESIONALUS BIRBYNININKAS LIETUVOJE

Nusipelnęs Lietuvos Respublikos artistas, profesorius Pranas Tamošaitis gimė 1931 metų lapkričio 5 dieną Molynės kaime, Jurbarko valsčiuje. Vaikystę praleidęs senelio Juozo Tamošaičio, stambaus ūkininko, viensėdijoje, būsimasis birbynininkas visam gyvenimui išsiugdė meilę gamtai ir lietuvio sodiečio pasaulėjautai. Iš kito senelio, Juozo Šimkaus, P. Tamošaitis paveldėjo aistrą žūklei. Nuo dvejų metų su tėvais Kleopu ir Ona persikėlė gyventi į Jurbarką: lankė katalikų darželį, pradžios mokyklą, gimnaziją. Mokslus ir džiugią vaikystę prie Nemuno krantų sujaukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas, teko kraustytis į Kidulius ir vėl grįžti atgal. Tačiau mokytis sekėsi gerai, Tėvelio „Honer“ firmos akordeonas lenkta klaviatūra, žmonių pramintas „Baltąja gulbe“, anksti padėjo išlavinti pirštus, klausą, fantaziją, teikė džiaugsmą ir uždarbį. Su šeimyniniu ansambliu Pranas griežė vestuvėse (mušė būgną), pavadavo Tėvelį kultūros namuose. Jurbarke jis dalyvavo kone visuose meniniuose būreliuose: šoko tautinius šokius, vaidino dramos ratelio spektakliuose. Muzikos mokytojo Benedikto Vasiliausko raginamas, P. Tamošaitis pasirinko muzikanto kelią: įstojo į tuometinės Lietuvos valstybinės konservatorijos Liaudies instrumentų katedrą, tačiau ne į akordeoną ar chorvedybą, bet Povilo Samuičio birbynės klasę. Globojamas Jono Švedo, P. Tamošaitis tapo Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio orkestro vadovu, birbynių kvinteto vadovu, solistu, su ansambliu dalyvavo per 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.

1957–ieji virto lūžio metais: VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje iškovotas tarptautinis pripažinimas (du aukso medaliai solisto ir ansamblio vadovo kategorijose), prasidėjęs intensyvus gastrolių, radijo ir televizijos įrašų metas su kamerine liaudies instrumentų grupe išvedė į plačius muzikos vandenis. 1964–aisiais išėjus iš „Lietuvos“ ansamblio ir kamerinei grupei įgijus vardą „Sutartinė“, prasidėjo naujas P. Tamošaičio gyvenimo ir veikos etapas. Įkurtajam liaudies instrumentų ansambliui reikėjo apgalvoti meninę veiklos strategiją, rengti repertuarą, organizuoti keliones, visu krūviu dirbti pedagoginį darbą Valstybinėje konservatorijoje. Tad šalia solinės veiklos prisidėjo organizaciniai rūpesčiai, studentų rengimas ir kvietimas į „Sutartinės“ ansamblį, aranžavimas ir liaudies dainų harmonizavimas, gimė originalios kompozicijos.

P. Tamošaitis išpuoselėjo kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, jo ansamblio ir įkurto birbynių kvinteto pavyzdžiu ėmė kurtis kiti kolektyvai. Beveik 20 metų P. Tamošaitis vadovavo savo įkurtam medicinos darbuotų liaudies ansambliui „Rūta“, kuris respublikinėse apžiūrose triskart laimėjo pirmąją vietą, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. P. Tamošaitis meno saviveiklai, kitoms profesinėms sritims skyrė daug laiko ir idėjų: buvo Kauno liaudies instrumentų kolektyvo „Nemunas“ konsultantu, kaip dirigentas ir „Sutartinės“ meno vadovas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, nuo 1965 iki 1990 metų buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių dainų ir švenčių ansamblių orkestrų vyriausiasis dirigentas, įvairių konkursų žiuri narys arba pirmininkas. 1980 ir 1985 metais nustebino nauju stambiu projektu: įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą, su juo parengė ir atliko dvi dideles programas.

Tarp P. Tamošaičio didžiausių nuopelnų – ne tik profesionaliu, virtuoziniu soliniu instrumentu tapusios birbynės pristatymas plačiai Lietuvos, Sovietų Sąjungos ir užsienio valstybių auditorijai, nutiesti tiltai į JAV, Kanadoje ar Anglijoje gyvenusių išeivių iš Lietuvos širdis, Lietuvos vardo garsinimas ir atstovavimas šaliai aukščiausio lygmens kamerinės tautinės muzikos ansambliu „Sutartinė“. Jai vadovavo 1957–2002 metais ir tapo ilgiausiai įkurtam kolektyvui vadovavusiu meno vadovu Lietuvoje. P. Tamošaitis atliko istorinę misiją: inicijavo birbynės, kaip nacionalinio lietuvių tautinio pučiamojo instrumento, patentavimą Maskvoje, neleido jo pasisavinti kaimynams.

Tarp P. Tamošaičio parengtų specialistų, dirigentų ir birbynininkų yra iškilūs solistai Romualdas Apanavičius, Jonas Urbonas, Vytautas Tetenskas, Saulius Prusevičius, Arūnas Katilius, Egidijus Ališauskas, Ramūnas Strolis ir kiti, sėkmingai dirbantys liaudies ansamblių vadovais, orkestrų dirigentais, pedagogais. Pranas Tamošaitis išugdė naują liaudies instrumentų specialistų kartą ir modernios tautinės muzikos mylėtojų bendruomenę, su „Sutartine“ kūrybos kelią pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas. Kartu su „Sutartine“ 1957 m. aukso medalį pelnė Virgilijus Noreika, koncertavo Jonas Stasiūnas, Vaclovas Daunoras, Eduardas Kaniava, Elena Saulevičiūtė, Regina Maciūtė, Vytautas Juozapaitis.

Įrašai padaryti su visais žymiausiais Lietuvos solistais, tarp jų – P. Tamošaičio iniciatyva su Juozu Mažeika įrašyta lietuvių liaudies dainų plokštelė. Per 50 metų laikotarpį P. Tamošaitis harmonizavo per 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 30 originalių opusų liaudies instrumentams ir balsui su fortepijonu, aranžavo šimtus kūrinių įvairios sudėties atlikėjų ansambliams bei solistams, išleido du dainų rinkinius, spaudoje paskelbė 13 straipsnių, apie jį ir „Sutartinę“ parašyta daugiau kaip 100 recenzijų, išleista biografinė studija „Birbynininkas Pranas Tamošaitis“ (V. Tetenskas, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda: 1996), monografija „Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla“ (sudarė D. Tamošaitytė ir A. Vyžintas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla, Vilnius: 2011). Iš viso su šiuo kolektyvu parengta 15 koncertinių programų, padaryta 260 įrašų į plokšteles, išleistos 6 plokštelės, į radijo fondus padaryta per 1000 įrašų, sukurti 5 TV video filmai. Lietuvoje koncertuota 1600 kartų, kartu su koncertais užsienio šalyse parengta daugiau kaip 3000 koncertų.

„Sutartinei“ plojo užsienio šalių klausytojai Anglijoje, Belgijoje, Čekijoje, Graikijoje, Indijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Nepale, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų valstybių. Meno dekadose, Lietuvos kultūros dienose, iškilminguose minėjimuose, festivaliuose grota visose sąjunginėse respublikose ir visose buvusio demokratinio bloko šalyse. Už koncertinės veiklos nuopelnus „Sutartinė“ apdovanota 2 LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo, Kazachijos, Moldavijos, Baltarusijos, RTFSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumų garbės raštais. Kitų rangų garbės raštų 90.

LTSR nusipelniusio artisto vardas P. Tamošaičiui suteiktas 1967–aisiais. 1987 metais „Sutartinei“ suteiktas LTSR nusipelniusio kolektyvo garbės vardas.

P. Tamošaitis mirė 2007 m. kovo 22 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių senosiose kapinėse.

Tarptautinis nacionalinių instrumentų konkursas buvo stebėtinai turtingas talentingų kolektyvų. Kūrybinės jų varžytuvės buvo atkaklios ir įdomios. Lietuvių nacionalinių instrumentų ansamblis gavo daugiausiai balų. Ansamblis iš tiesų – iškilus. Kolektyvas labai gerai perteikia savo liaudies muzikinės kultūros nacionalines ypatybes. Puiki darna, gebėjimas subtiliai pajausti kūrinio dvasią ir visiškai perteikti ją klausytojui – štai kuo pasireiškia šio kolektyvo atlikėjiškasis meistriškumas.

VI pasaulinio jaunimo ir studentų festivalio–konkurso žiuri pirmininkas Ladislavas Vachulka, Ансамбль великолепен! Советская Литва, 1957, 9 августа

„Sutartinės“ kolektyvas – grynai profesinis vienetas. Jo nariai – keturios kanklininkės, vienas bosinis kanklininkas ir 6 birbynininkai – valdo po kelis instrumentus. Žiūrovus nustebino „moterų emancipacija“, kai vienu metu kanklininkės atsistojo ir užgrojo skudučiais. Auditorija, girdėjusi tiek ansamblių, gal ir nesitikėjo, kad palyginti siaurokoje liaudies instrumentų naudojimo srityje būtų galimi nauji užkariavimai.

J.A.V. Tėvynės menininkai Montrealyje. Tėviškės žiburiai, Toronto, Ont., 1968 m. liepos 11 d.

Artistas Pranas Tamošaitis neabejotinai yra geriausias iš atlikėjų, maloniai išskiriąs liaudies muzikos melodingumą.

„Uusi suomi“, Helsinki, 1963 11 18

Įdomus buvo solisto P. Tamošaičio, grojančio liaudies instrumentu birbyne, pasirodymas, kuris Maskvos festivalyje buvo geriausias iš visų. Instrumentas pasižymi gražiu minkštu garsu, kur reikia – gana stipriu.

„Kansan Utiset“, 1963 11 19

Turtingą, įvairiapusišką šiandieninį Lietuvos muzikinį gyvenimą sunku būtų įsivaizduoti, neprisiminus vieno jos profesionalių kolektyvų – Valstybinės konservatorijos liaudies instrumentų kamerinio ansamblio „Sutartinė“. Iš tiesų, be „Sutartinės“ stigtų skambaus, savito akordo, kurį pamėgo muzikos gerbėjai ir kurį brangina ne vienas mūsų kompozitorius.

Marija Gaščiauskaitė, Aidi „Sutartinė“. Gimtasis kraštas, 1968 m. birželio 20 d.

Šimtai ryškių, sėkmingų koncertų, tūkstančiai dėkingų klausytojų, aukšti įvertinimai, vis nauji kvietimai į įdomius renginius, įvairius meno festivalius... Tai – garbingas pripažinimas, bet kartu įpareigojimas dirbti dar atkakliau, tobulinti ir šlifuoti savo meną, ieškoti vis naujų lietuvių liaudies muzikos deimančiukų. Skambėk, „Sutartine!“

Klemas Nainys, „Skambėk, „Sutartine“! Tiesa, 1982 balandžio 10 d.

Prano Tamošaičio reikšmė Lietuvos kultūrai yra ne tik kaip pirmojo birbynės virtuozo, iškėlusio šį liaudies instrumentą į profesionalizmo aukštumas ir tarptautinį pripažinimą, bet ypač kaip ryškios asmenybės mūsų kultūros baruose. Gastrolių metu ir Lietuvoje, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje jo muzikalus grojimas patraukdavo dėmesį, žavėdavo klausytojus garso grožiu. Tokio grojimo birbyne iki jo Lietuvoje dar nebuvo. P. Tamošaitis parodė naują kryptį, kuria sekė jo mokiniai ir bendraminčiai. Kadangi jis buvo pirmasis birbynininkas profesionalas, P. Tamošaitis negalėjo nedaryt įtakos savo aplinkai. Jo kaip virtuozo solisto ir birbynės atlikėjo prioritetas išlieka iki šiol. Mano santykiai su Pranu buvo labai geri, draugiški. Mielai susitikdavom, kalbėdavomės, nors ruošiant programas sąlyčio taškų daug nebuvo, išskyrus jo solo su styginių orkestru – pirmu faktu lietuvių muzikos istorijoje. Prisimenu jį kaip aukštos klasės ir didelio talento muzikantą. Tarnaudamas didžiajam menui Pranas buvo novatorius savo srity, bet negaliu nepaminėti jo subtilaus skonio bei nuopelnų estetinio lavinimo baruose. Jo profesinis sąžiningumas gali būti pavyzdžiu ateinančioms kartoms.

Prof. Saulius Sondeckis, Pirmąjį birbynės virtuozą prisiminus

VI pasauliniame jaunimo ir studentų festivalyje–konkurse man akompanavo žinomas liaudies muzikos kamerinis ansamblis, jau tapęs pasaulinio festivalio laureatu. Su ansamblyje griežiančiais profesionaliais muzikantais nuodugniai parengėm numatytą programą. Ansamblio vadovas Pranas Tamošaitis – puikus birbynininkas, aranžuotojas, taigi tarp mūsų nebuvo jokių nesutarimų dėl dainų interpretacijos. Ansamblis profesionaliai akompanavo, ir tai padarė didelę įtaką konkurso rezultatams. Man patiko liaudies instrumentų derinys – jų tembrai teikia dainai tautinio originalumo. Pasibaigus konkursui daug koncertavome. Mums nereikėjo daug repetuoti – supratom vieni kitus iš žvilgsnio, iš gesto, iš dainos esmės. Mus visur šiltai priimdavo kaip itin originalų ansamblį. Stengėmės deramai atstovauti lietuvių nacionalinei kultūrai. „Sutartinė“ – man artimas ansamblis, su juo pradėjau savo karjerą.

Prof. Virgilijus Noreika, iš Algirdo Vyžinto Įvado

Tuo metu, kai mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, „Sutartinė“ buvo fenomenas, kuriam tiko žodžiai „pakylėta“, „nepasiekiama“. Iš provincijos atvykęs, dar nelabai žinojau, kas tai yra, tik tiek, kad prisiliesti prie „Sutartinės“ yra didelė garbė. Labai gerai prisimenu pirmuosius žingsnius „Sutartinėje“, kuomet kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė ir apskritai muzikavimo kultūra buvo pačiam aukščiausiam lygmeny. Ne tik ansamblio vadovas, bet ir patys žmonės iš savęs reikalavo aukščiausių rezultatų. Jie nebūtų supratę, kaip galima nerepetuoti, nedirbti. Kartais man atrodo, kad „Sutartinė“ be Tamošaičio – ne „Sutartinė“. Profesorius ją sukūrė, išbaigė ir padarė tobulą. Tačiau yra archyvai, televizijos ir radijo įrašai, yra ką prisimint ir iš ko mokytis.

Prof. Vytautas Juozapaitis, Kolektyvas – tai vadovas

Su „Sutartine“ padarėm daug įrašų. Daug dainavau P. Tamošaičio harmonizuotų liaudies dainų, duetų, kurių įrašėme su Aušra Stasiūnaite. Daug gerų dalykų įvyko dėka to, kad profesorius mane pasikvietė į šį ansamblį. Intensyvus bendradarbiavimas vyko gerą dešimtmetį maždaug nuo 1970 metų. Tai man buvo ir garbė, ir profesinis įsitvirtinimas, ir scenos baimės įveika. Buvo daug džiaugsmo. Kadangi yra susiklostę tam tikri įgūdžiai, mano tipo dainininkams muzikuoti su „Sutartine“ yra natūraliau ir dėl harmonizavimo, ir dėl liaudies instrumentų tembro, ir dėl kvėpavimo. Ansamblis yra geras rezonatorius, todėl jam akompanuojant dainuoti yra lengviau. Pranas Tamošaitis buvo liaudiškos muzikos riteris. Jis norėjo, kad jos būtų daugiau, ėmėsi harmonizuoti negirdėtas dainas, traukė jas iš dainynų. Tam tarnavo visą amžių – turėjo tokią misiją.

Prof. Regina Maciūtė, Liaudiškos muzikos riteris

Specialybėje profesorius buvo labai reiklus – negalėjai ateiti į pamoką ko nors neišmokęs. P. Tamošaičio pastabos per pamokas būdavo fantastiškos, jos priduodavo stabilumo. Profesoriaus taktika buvo labai gera. Prieš egzaminus ar atsiskaitymus nebesiaiškindavom detalių, o daug kartų grodavom programą ištisai, kad atsirastų forma ir visuma. Mūsų klasės atmosfera ir santykiai buvo tokie, kad kasmet lapkričio pradžioje tradiciškai lankydavom profesorių ir paminėdavom jo gimtadienį. Jis mums buvo ir pedagogas, ir net daugiau, nei pedagogas – kaip tėvas. Mūsų santykiai buvo šilti ir artimi. Gal ir „Sutartinė“ prie to prisidėjo. Tačiau ir negrojančių ansamblyje santykiai su profesoriumi buvo panašūs. Pačioj katedroj jis buvo kaip ir vyriausias, turėjo panašumų su pačiu J. Švedu. Ir J. Švedas savo laiku buvo visiems kaip tėvas – kiekvienam duos gerą patarimą, pasirūpins.

„Sutartinės“ meno vadovas Egidijus Ališauskas, Maestro

Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių ansambliui „Sutartinė“ – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblių muzikos lobyną. P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinė“ koncertavo daugelyje užsienio šalių, tad galima teigti, kad ansamblio koncertų metu skambėdavę P. Tamošaičio kūriniai pasauliui ne tik pristatė mūsų liaudies instrumentus, bet ir atskleidė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį bei viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis ir Dzūkijos miškų toliais. Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo 1990-ieji – nepriklausomybės atkūrimo metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių. P. Tamošaičio kūryba – neeilinis lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanro reiškinys. Kompozitorius sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės, ir net kelios jų kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.

Anatolijus Lapinskas, Prano Tamošaičio kūrybos bruožai
(Ištraukos iš monografijos Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla)

Parengė dr. Daiva Tamošaitytė, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2012, Vilnius

Birbynės garsai skrieja aplink pasaulį

Hum. m. dr. Daiva Tamošaitytė. Pirmajam lietuvių birbynininkui solistui, kamerinių ansamblių vadovui, dainų švenčių vyr. dirigentui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Pranui Tamošaičiui (1931–2007) lapkričio 5 dieną būtų sukakę 85-eri.

Pranas Tamošaitis – vienas pirmųjų XX a. antrosios pusės profesionaliosios instrumentinės liaudies muzikos atstovų, sukūrusių naują liaudies ansamblių judėjimo kryptį. Šalia Jono Švedo, Povilo Samuičio, Prano Stepulio, Prano Servos, Prano Kupčiko, Prano Budriaus ir daugelio kitų liaudies muzikos baruose besidarbavusių autoritetų, jis įnešė didelį indėlį į tautinės tapatybės formavimą ir lietuvybės ugdymą.
P. Tamošaitis 1951–1955 metais studijavo Valstybinėje konservatorijoje birbynės specialybę Povilo Samuičio klasėje. Didžiulių pastangų ir talento dėka jis tapo pirmuoju profesionaliu atlikėju, dar studijų metais pradėjusiu dirbti J. Švedo vadovaujamame Valstybiniame dainų ir šokių liaudies ansamblyje (vėliau – „Lietuva“) solistu, birbynių kvinteto ir orkestro vadovu ir su šiuo ansambliu dalyvavusiu per 1500 koncertų Lietuvoje ir užsienyje.

1955-aisiais jis vyko į mokslinę konferenciją Taline, kur atliko solo programą. Šią datą galima laikyti istoriniu įvykiu, nes pirmą kartą ištobulinta birbynė, pasižyminti tembrų turtingumu ir techninėmis galimybėmis, nenusileidžiančiomis klasikiniam klarnetui ar obojui, skambėjo už Lietuvos ribų. P. Serva jam sumeistravo unikalią birbynę. P. Tamošaitis „Autobiografijoje“ pasakoja: „Paprašiau, kad padarytų birbynę plonesnėm sienelėm. Padarė pūstuką, kuris turėjo platų žingsnį. Platus, didelis žingsnis labai gelbėjo, nes garsą valdžiau kaip norėjau: galėjau grot pianissimo ir fortissimo. Tik nepaprastai sunku buvo ją pūsti, reikėjo daug sveikatos, oro. Nelengva buvo pririnkt liežuvėlį – jis turėjo būt labai kieto ir tankaus medžio. Užtat mano birbyne niekas kitas negalėdavo pagrot.“ Su šia birbyne atlikėjas ne tik įvaldė virtuozinius kūrinius, kaip antai V. A. Mozarto koncertą ir G. Rossini tarantelą, bet ir galėjo perteikti subtiliausius lyrinių kūrinių niuansus, improvizacinį pradą – klasika tapusius B. Dvariono „Prie ežerėlio“, S. Šimkaus „Kur bakūžė samanota“ ar J. Švedo „Ėsk, karvute“. Rengdamas solines programas sukūrė individualų birbyniavimo (raliavimo) stilių, sujungiantį esminius estetinius liaudies muzikavimo principus. Nuo tada, pasak prof. Algirdo Vyžinto, „daugeliu atvejų P. Tamošaičiui kaip atlikėjui ir meno kolektyvo vadovui teko pradininko dalia pokario metais formuojant profesionalųjį griežimą tautiniais muzikos instrumentais“.

P. Tamošaitis 1956 m. įkūrė Valstybinio dainų ir šokių liaudies ansamblio kamerinį liaudies instrumentų ansamblį, kuriam 10-mečio proga prof. Jadvyga Čiurlionytė pasiūlė suteikti „Sutartinės“ vardą, o dailininkai Regina Songailaitė ir Juozas Balčikonis sukūrė drabužius. Su šiuo ansambliu, kuriam vadovavo iki 2002 metų ir kuris tapo novatoriškų atradimų kalve, susijęs ilgiausias ir kūrybingiausias P. Tamošaičio gyvenimo ir veiklos laikotarpis.

Kaip virtuozas instrumentalistas jis sužibėjo sąjunginiuose konkursuose ir 1957 metais VI pasaulio jaunimo ir studentų festivalyje Maskvoje, tarp 123 liaudies instrumentų grupių daugiau nei iš 90 šalių su „Sutartine“ iškovojęs tarptautinį pripažinimą – du aukso medalius solisto ir ansamblio vadovo kategorijose. Aukso medalį pelnė ir tuomet dainavimo katedros studentas Virgilijus Noreika, kuris prisimena: „Mus visur šiltai priimdavo kaip itin originalų ansamblį. Stengėmės deramai atstovauti lietuvių nacionalinei kultūrai. „Sutartinė“ – man artimas ansamblis, su juo pradėjau savo karjerą.“ Prasidėjęs intensyvus gastrolių, radijo ir televizijos įrašų metas su kamerine liaudies instrumentų grupe išvedė į plačius muzikos vandenis. Tuo metu po užsienį iš Lietuvos nevažinėjo jokie didesni kolektyvai: nei simfoninis orkestras, nei opera, nei chorai. Su „Sutartine“ dažniausiai važiuodavo „Lietuvos“ styginis kvartetas, vėliau prisidėjo Sauliaus Sondeckio vadovaujamas kamerinis orkestras, su kuriuo P. Tamošaitis taip pat pasirodė kaip solistas. Prof. S. Sondeckis prisimena: „Prano Tamošaičio reikšmė Lietuvos kultūrai yra ne tik kaip pirmojo birbynės virtuozo, iškėlusio šį liaudies instrumentą į profesionalumo aukštumas ir tarptautinį pripažinimą, bet ypač kaip ryškios asmenybės mūsų kultūros baruose. Gastrolių metu ir Lietuvoje, ir buvusioje Sovietų Sąjungoje, ir užsienyje jo muzikalus grojimas patraukdavo dėmesį, žavėdavo klausytojus garso grožiu. Tokio grojimo birbyne iki jo Lietuvoje dar nebuvo. P. Tamošaitis parodė naują kryptį, kuria sekė jo mokiniai ir bendraminčiai. Kadangi jis buvo pirmasis birbynininkas profesionalas, P. Tamošaitis negalėjo nedaryt įtakos savo aplinkai. Jo kaip virtuozo solisto ir birbynės atlikėjo prioritetas išlieka iki šiol. Prisimenu jį kaip aukštos klasės ir didelio talento muzikantą. Tarnaudamas didžiajam menui Pranas buvo novatorius savo srity, bet negaliu nepaminėti jo subtilaus skonio bei nuopelnų estetinio lavinimo baruose. Jo profesinis sąžiningumas gali būti pavyzdys ateinančioms kartoms.“

Pirmosios recenzijos apie P. Tamošaitį pasirodė Suomijos spaudoje. Suomiams darė didžiulį įspūdį tiek atlikimas, tiek faktas, kad liaudies instrumentas dėstomas muzikos akademijoje. Po vieno iš koncertų P. Tamošaitis asmeniškai prezidentui Urho Kekonenui pasakojo apie birbynę. Birbynę demonstruoti jam teko daugelyje koncertų, tarptautinių festivalių, konferencijų, meno dekadų, renginių diplomatiniuose korpusuose, iškilminguose minėjimuose, kurie buvo rengiami aukščiausiu valstybiniu lygmeniu. Pusė koncertų iš trijų tūkstančių vyko pasaulyje – „Sutartinei“ plojo užsienio šalių klausytojai Belgijoje, Čekijoje, Graikijoje, Indijoje, Italijoje, Kanadoje, Lenkijoje, Nepale, Norvegijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Suomijoje, Švedijoje, Turkijoje, Vokietijoje ir daugelyje kitų valstybių, grota visose sąjunginėse respublikose ir visose buvusio demokratinio bloko šalyse. Pristatant pasauliui Lietuvos kultūros unikalumą ir gyvybingumą ypač didelį vaidmenį suvaidino koncertinis turnė laivu „Aleksandr Puškin“ į Kanadą 1968 metais, jos metu surengti koncertai Taroke (Londono srities uoste) ir Monrealyje padarė sprogusios bombos įspūdį. Į koncertus plūdo žmonės iš kitų miestų, salės buvo sausakimšos. Kelionė didžiausiu sovietų kruiziniu laineriu iš tuometinio Leningrado į Monrealį ir atgal svarbi ir tuo, jog Lietuvos valdžiai pavyko ją suorganizuoti be tiesioginio SSRS koncertinių institucijų įsikišimo. Po turistinės kelionės priedanga lietuvių koncertiniai kolektyvai („Sutartinė“ ir LKO) į turą išvyko vieni, o ne su kitais Sovietų Sąjungos kolektyvais, ir patys suorganizavo koncertą Londone. Tai netruko pastebėti britų žurnalistai: Lietuva buvo aiškiai įvardyta kaip atskira šalis už geležinės uždangos. „Nepriklausoma Lietuva“ įdėjo visą dr. Henriko Nagio kalbą, pasakytą po koncerto Monrealyje: „Niekas žmonių nesuriša tampresniais ir tikresniais ryšiais kaip meilė. Meilė savos, vienos, nesuskaldomos ir nepadalijamos šeimos. Lietuvės motinos mus visus pagimdė, užaugino ir paleido pasaulin. Lietuvis tėvas praliejo už mus prakaitą ir kraują. Viena yra mūsų visų motina, ir mes vadiname ją įvairiais vardais – žemė, gimtinė, tėviškė, tėvynė. Tas pats žodis mūsų lūpose. Kai mes ir jūs dainuojame, dainuojame tas pačias dainas. Tas pačias motinų lopšines, tėvų, brolių ir seserų sutartines. Lietuviškas žodis tol liks nemirtingas, kol bus bent vienas mūsų dainuojantis ir kalbantis senąja aisčių tarme. Mūsų ir jūsų troškimas išsaugoti tą žodį. Tą žemę. Išsaugoti kaip mūsų visų baudžiavų gadynėje senuoliai išsaugojo. Visiems tebūna švente ir tebūna ryžtu niekad nesuklupti. Nepaskęsti svetimybių potvyniuose ir nepavargti ieškant šviesesnės ateities. Ačiū jums už viešnagę. Ir mums visiems lieka tikėjimas, kaip ir jums, kad yra skirta savai žemei dar naujos dienos aušra.“ „Sutartinės“ nariai prisimena, kad klausydamiesi lietuvių liaudies dainų ir instrumentinės muzikos žmonės salėje verkė.
Dar sykį P. Tamošaitis kaip solistas Kanadoje viešėjo 1972 metais, jam akompanavo kanklininkė Regina Tamošaitienė. Plačiai koncertus aprašė ir išeivijos spauda. Buvo nutiesti tiltai į JAV, Kanadoje ar Anglijoje gyvenusių išeivių iš Lietuvos širdis, užsimezgė ryšiai, apsikeitimas natomis, instrumentais, įrašais, laiškais. Apskritai niekur rusais ar atvykėliais iš bevardės sovietijos periferijos ansamblio muzikantų žmonės nelaikė – jie girdėjo ir matė savitą kultūros apraišką.
1964–aisiais išėjus iš „Lietuvos“ ansamblio ir kamerinei grupei įgijus vardą „Sutartinė“, prasidėjo naujas P. Tamošaičio gyvenimo ir veiklos etapas. Įkurtajam liaudies instrumentų ansambliui reikėjo apgalvoti meninę veiklos strategiją, rengti repertuarą, organizuoti keliones, į kurias buvo įtraukta baletmeisterės Tamaros Kalibataitės vadovaujama šokėjų grupė, visu krūviu dirbti pedagoginį darbą Valstybinėje konservatorijoje, vadovauti orkestrui. Tad šalia solinės veiklos prisidėjo organizaciniai rūpesčiai, studentų rengimas ir kvietimas į „Sutartinės“ ansamblį, aranžavimas ir liaudies dainų harmonizavimas, gimė originalios kompozicijos. Iš viso su šiuo kolektyvu parengta 15 koncertinių programų, padaryta 260 plokštelių įrašų, išleistos 6 autorinės plokštelės, padaryta per 1000 įrašų radijo fondams, sukurti 5 TV videofilmai. Apie „Sutartinę“ ir jos vadovą parašyta daugiau kaip 100 recenzijų, išleista biografinė studija „Birbynininkas Pranas Tamošaitis“ (V. Tetenskas, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda: 1996), monografija „Pranas Tamošaitis: gyvenimas ir veikla“ (sudarė D. Tamošaitytė ir A. Vyžintas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos leidykla, Vilnius: 2011). P. Tamošaičio veikla visą laiką buvo svarbiausių dienraščių taikiklyje, kartu su kitais iš gastrolių grįžtančiais Lietuvai atstovaujančiais muzikantais jis būdavo pasitinkamas žmonių su gėlėmis, vyriausybės atstovų... Tik įsivaizduoti tenka, kiek unikalios medžiagos nugulė užsienio TV, radijo ir spaudos archyvuose!
P. Tamošaitis išpuoselėjo kamerinio muzikavimo modifikuotais liaudies instrumentais žanrą, jo ansamblio ir įkurto birbynių kvinteto pavyzdžiu ėmė burtis kiti kolektyvai. Beveik 20 metų P. Tamošaitis vadovavo savo įkurtam medicinos darbuotų liaudies ansambliui „Rūta“, kuris respublikinėse peržiūrose triskart laimėjo pirmąją vietą, daug koncertavo Lietuvoje ir užsienyje. P. Tamošaitis meno saviveiklai, kitoms profesinėms sritims skyrė daug laiko ir idėjų: buvo Kauno liaudies instrumentų kolektyvo „Nemunas“ konsultantu, kaip dirigentas ir „Sutartinės“ meno vadovas dalyvavo „Dainų dainelės“ konkursuose, nuo 1965 iki 1990 metų buvo Lietuvos dainų švenčių jungtinių dainų ir švenčių ansamblių orkestrų vyriausiasis dirigentas, moksleivių švenčių dirigentas, įvairių konkursų žiuri narys arba pirmininkas.
1980 ir 1985 metais nustebino nauju stambiu projektu: įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą, su juo parengė ir atliko dvi dideles programas. Tarp P. Tamošaičio didžiausių nuopelnų – birbynės, kaip nacionalinio lietuvių tautinio pučiamojo instrumento, patentavimo inicijavimas. Parengti dokumentai, instrumento aprašymai ir brėžiniai 1985 m. buvo patvirtinti Maskvoje, sąjunginiame išradimų komitete.
P. Tamošaitis išugdė naują liaudies instrumentų specialistų kartą ir modernios tautinės muzikos mylėtojų bendruomenę, muzikos akademijoje jo parengti birbynininkai ir dirigentai sėkmingai dirba liaudies ansamblių vadovais, orkestrų dirigentais, pedagogais. Su „Sutartine“ kūrybos kelią pradėjo ne vienas žymus Lietuvos dainininkas, koncertavo Virgilijus Noreika, Jonas Stasiūnas, Aušra Stasiūnaitė, Vaclovas Daunoras, Eduardas Kaniava, Elena Saulevičiūtė, Regina Maciūtė ir daugelis kitų. Įrašai padaryti su visais žymiausiais Lietuvos solistais, tarp jų – P. Tamošaičio iniciatyva su Juozu Mažeika įrašyta lietuvių liaudies dainų plokštelė. Vytautas Juozapaitis prisimena: „Tuo metu, kai mokiausi Valstybinėje konservatorijoje, „Sutartinė“ buvo fenomenas, kuriam tiko žodžiai „pakylėta“, „nepasiekiama“. Žinojau, kad prisiliesti prie „Sutartinės“ yra didelė garbė. Labai gerai prisimenu pirmuosius žingsnius „Sutartinėje“, kuomet kanklių grupei vadovavo Regina Tamošaitienė ir apskritai muzikavimo kultūra buvo pačiam aukščiausiam lygmeny. Ne tik ansamblio vadovas, bet ir patys žmonės iš savęs reikalavo aukščiausių rezultatų. Jie nebūtų supratę, kaip galima nerepetuoti, nedirbti. Kartais man atrodo, kad „Sutartinė“ be Tamošaičio – ne „Sutartinė“. Profesorius ją sukūrė, išbaigė ir padarė tobulą. Tačiau yra archyvai, televizijos ir radijo įrašai, yra ką prisimint ir iš ko mokytis.“ Liaudies daina, jos stilingas atlikimas buvo vienas P. Tamošaičio prioritetų. Per 50 metų laikotarpį P. Tamošaitis harmonizavo daugiau kaip 150 lietuvių liaudies dainų, sukūrė per 30 originalių opusų liaudies instrumentams ir balsui su fortepijonu, aranžavo šimtus kūrinių įvairios sudėties atlikėjų ansambliams bei solistams, išleido du dainų rinkinius, spaudoje paskelbė 13 straipsnių aktualia tematika, metodinių mokslinių darbų, rašė scenarijus „Lietuvos“ ansambliui. Su Povilu Mataičiu rengė bendrus koncertus, kuriuose buvo folklorinė dalis; rengė ir klasikinės muzikos, atliekamos modifikuotais liaudies instrumentais, koncertus. Visų darbų ir novatoriškų užmojų nė neišvardinsi...
Jo dėka kamerinių ansamblių, pirmiausia „Sutartinės“, repertuaras pasipildė ir originaliais Balio Dvariono, Eduardo Balsio, Felikso Bajoro, Vytauto Laurušo, Anatolijaus Lapinsko, Leono Povilaičio, Jurgio Gaižausko, Vytauto Klovos, Viktoro Budrevičiaus, Algio Bražinsko, Vytauto ir Jurgio Juozapaičių ir kitų lietuvių kompozitorių premjeriniais kūriniais. A. Lapinskas rašė: „Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių ansambliui „Sutartinė“ – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblių muzikos lobyną. P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinė“ koncertavo daugelyje užsienio šalių, tad galima teigti, kad ansamblio koncertų metu skambėdavę P. Tamošaičio kūriniai ne tik pristatė pasauliui mūsų liaudies instrumentus, bet ir atskleidė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį bei viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis ir Dzūkijos miškų toliais. Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo 1990-ieji – nepriklausomybės atkūrimo metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių. P. Tamošaičio kūryba – neeilinis lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanro reiškinys. Kompozitorius sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės, ir net kelios jų kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.“
Prie „Sutartinės“ ir viso gyvenimo veiklos sėkmės reikšmingai prisidėjo žmona – kanklininkė (Prano Stepulio mokinė), dirigentė, ansamblio solistė ir ilgametė „Sutartinės“ bei „Rūtos“ kanklių grupės koncertmeisterė, Valstybinės konservatorijos docentė, nusipelniusi artistė Regina Paskačimaitė-Tamošaitienė. Nuo 2002 metų „Sutartinės“ vadovavimą perėmė jo mokinys, tarptautinių konkursų laureatas, Lietuvos kariuomenės orkestro vyr. dirigentas majoras Egidijus Ališauskas. Už koncertinės veiklos nuopelnus „Sutartinė“ apdovanota 100 įvairių šalių garbės raštų. LTSR nusipelniusio artisto vardas P. Tamošaičiui suteiktas 1967–aisiais. 1987 metais „Sutartinei“ suteiktas LTSR nusipelniusio kolektyvo garbės vardas. P. Tamošaitis mirė 2007 m. kovo 22 d. Vilniuje, palaidotas Saltoniškių senosiose kapinėse.

Vilnius, 2016 spalio mėn.

Prano Tamošaičio kūryba – harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, instrumentiniai kūriniai, taip pat nesuskaičiuojama daugybė aranžuotų kitų kompozitorių kūrinių „Sutartinės“ ansambliui – reikšmingas įnašas į profesionaliosios liaudies instrumentų ansamblinės muzikos lobyną. P. Tamošaičio kūriniai suformavo šios muzikos stilistiką, skambesį ir nuo jų neatskiriamą tautinės muzikos dvasią. „Sutartinei“ koncertavus daugelyje užsienio šalių galima būtų teigti, kad P. Tamošaičio kūriniai išnešė į pasaulį ne tik mūsų liaudies instrumentus, bet ir parodė lyrinį, prie gimtosios žemės prisirišusio lietuvio charakterį, taip pat pristatė ir viso mūsų krašto vaizdą, besidriekiantį „toli palei šilą“ Aukštaitijos ežerų platumomis, Žemaitijos kalvomis, Suvalkijos lygumomis, Dzūkijos miškų toliais.

Būtent toks „tautinis raktas“ yra būtinas ir atliekant P. Tamošaičio harmonizuotas liaudies dainas. Lietuviškoji lyrika, neskubus dainos turinio dėstymas kelia atlikėjams, pirmiausia dainininkams, gana sunkų uždavinį: kartojant mažai keičiamą dainos melodiją ir šiek tiek varijuojant akompanimentą, išsaugoti kūrinio dramaturgiją ir kartu išlaikyti klausytojų dėmesį. Reikia pripažinti, kad klausytojams – muzikos profesionalams tai nėra lengva, nes penkių ar aštuonių posmelių nekeičiama melodija, ją palydint pasteliniais birbynių ir kanklių garsais, jiems gali kartais atrodyti ir nuobodi. Tačiau kūrėjui džiaugsmą dažniausiai keldavo paprastų klausytojų Lietuvoje reakcija, tautinis pasididžiavimas, gal net ašaros akyse, sovietmečiu klausant lietuviškas dainas. Jausmų nuoširdumas pavergdavo ir užsienio klausytojus.
Visas P. Tamošaičio kūrybinis kraitis iš esmės yra „Sutartinės“ ansamblio archyve. Absoliuti dauguma šiame archyve saugomų P. Tamošaičio rankraščių yra tiksliai datuoti, kartais net nurodant sukūrimo vietą, pvz., kelios  aranžuotės sukurtos netgi tolimame Rusijos Sibiro mieste Ust-Kamenogorske. Stebėtinas kūrybinis įkvėpimas! “Sutartinės” archyve  yra kūrinių ir su nepažymėta data, jie teikiamame P. Tamošaičio kūrybos sąraše pažymėti tik numanomais sukūrimo metais.  Iš viso archyve rastos 179 P. Tamošaičio harmonizuotos liaudies dainos ir instrumentiniai kūriniai bei 620 aranžuotų  kitų kompozitorių kūrinių, kitų tautų liaudies dainų ir melodijų.
Tačiau ne vieno liudininko pastebėjimu, ilgą laiką P. Tamošaičio archyvas buvo visiems lengvai prieinamas - laikomas nerakintoje spintoje „Sutartinės“ repeticijų patalpoje, todėl 2010 m. pabaigoje, kai šių eilučių autorius jį detaliai peržiūrėjo, jis, greičiausiai, jau buvo gerokai nepilnas. Tai paliudija ir faktas, kad Vytauto Tetensko knygoje „Birbynininkas Pranas Tamošaitis“ (Klaipėda, 1996) rašoma, kad „P. Tamošaitis yra suinstrumentavęs apie 1000 instrumentinių ir vokalinių kūrinių įvairioms liaudies instrumentų sudėtims“. Taigi nemaža dalis P. Tamošaičio kūrinių greičiausiai yra kitų ansamblių ir privačių asmenų archyvuose. Šiaip ar taip, drąsiai galima teigti, kad tokios apimties profesionalios kūrybos sąrašas yra vienas gausiausių Lietuvoje.
Harmonizuotos liaudies dainos
Kiekvienas kompozitorius harmonizuodamas liaudies dainą susiduria su dilema: ką daryti su išbaigta melodine struktūra – liaudies dainos melodija? Vienas variantas – siekiant dramaturginio kontrasto, ją keisti ne tik dermiškai ar ritmiškai, bet ir melodiškai, keičiant jos prigimtinį vaizdą. Kitas variantas – melodijos nekeisti, o dramaturginį vyksmą parodyti akompanimente. Nemažoje dalyje P. Tamošaičio harmonizuotų dainų yra laikomasi antrojo principo: gerbiant dainos melodinį pradą, t. y. nekeičiant jos melodijos, akompanimento linijose yra naudojamas faktūrinis arba figūracinis vystymas.

Pavyzdys. Dainoje „Rituok, vainikėlį“ mergelė buria ateitį rituodama vainikėlį. Ši dainos dalis – pirmieji trys posmeliai yra ramiai palydimi kontrapunktinės melodijos akordų. Tolesnėje eigoje – motinėlės atsakymas jau lydimas aukštesniame registre išdėstyto neramaus ir akcentuoto dvibalsio judėjimo, pabrėžiančio motinėlės nerimą dėl mergelės ateities. Taigi faktūriniai pokyčiai yra įtakojami ne tik muzikinio kontrasto poreikio, bet ir dainos turinio. Nemažai P. Tamošaičio harmonizuotų dainų turi tris, keturis ir daugiau akompanimento variantų, kurie iš esmės taip pat derinami su dainos turinio eiga.

Bene dažniausiai naudojamas P. Tamošaičio kūrybinis principas -  kontrapunktinių melodijų, t.y. panašių į pagrindinę temą, kartais su ja sutampančių, bet dažniausiai nuo jos šiek tiek besiskiriančių, naudojimas. Tokiu būdu, išlaikant dainos harmoninius rėmus, tarytum improvizuojant, sukuriamas dainos melodijos variantinis skambesys. Jį reikėtų vertinti kaip kompozitoriaus stilistinį bruožą ir kartu įžvalgų kūrybinį laimėjimą

Pavyzdys. Dainos „Dar miegelio nemiegojau“ akompanimento įžangoje skamba dainos melodijos fragmentas, bet toliau akompanimentas nuklysta „savais takais“ su panašia į vokalinę, bet truputėlį skirtinga melodija. Dainos kulminaciniame posmelyje akompanimente atsiranda dar viena aukštesnio registro melodija tos pačios harmonijos rėmuose. Galima teigti, kad toks kompozicinis principas leidžia „objektyviai reaguoti“ į teksto fabulą, paryškinti kulminacinius kūrinio momentus.

Tęstinio charakterio dainose su ryškesne dermine struktūra P. Tamošaitis naudoja kitą kompozicinę priemonę: melodijos kontrastinį pravedimą, ypač kai tekste atsiranda tokia pati kontrastinė aplinkybė, leidžianti ją paryškinti ir muzikoje. Pažymėtina, kad tas kontrastas dažniausiai nėra „baltai juodas“, tai greičiau kontrapunktinė variacija, sutampanti su melodijos ritmika, bet surandant kitą kulminacinį garsą ar judėjimą kitais akordiniais garsais. Tuo būdu kontrastinė harmonizuotos dainos dalis tikrai nėra svetimkūnis, bet natūraliai išjausta kompozicinio vystymo dalis.

Pavyzdys. Dainoj „Balnoj brolis bėrą žirgą“ galima pastebėti bene visą P. Tamošaičio naudojamų  priemonių spektrą. Pirmajame posmelyje akompanimento birbynėje skamba kontrapunktinė šaunaus brolelio, „pasibalnojusio bėrą žirgą“, melodija. Antrame posmelyje dainuojama apie bernelio žygį į „Krokuvą, slauną miestą“, todėl akompanimente skamba jojimo garsai – žirgo kanopų taukšėjimas. Trečiajame posmelyje vėl iškilminga nuotaika, nes brolelis „padabojo gražią paną krokuvietę“ ketvirtajame – vėl žirgo garsai, bernelis grįžta iš Krokuvos. Charakteringas čia ilgas birbynės trelis, tarsi nenumaldomas brolelio džiaugsmas. Tačiau tolesnėje dainos eigoje to džiaugsmo nelieka: mergelės laukia ašarėlės ir rūpestėliai. Muzikoje tuomet suskamba minoru nuspalvintas choralinis akompanimentas, o mergelei pasakojant sapną apie baltą gulbę pasigirsta ažūriniai kanklių pasažai, tačiau vokalo partijoje išlieka pirminės dainos melodijos intonacijos. Netrukus vėl pasigirsta smagūs įžangos garsai: brolelis vėl balnoja žirgą, vėl jos ieškoti mergelių.
„Balnoj brolis...“ – viena spalvingiausių P. Tamošaičio kompozicijų, kurioje kūrybiškai panaudotos įvairios muzikinės minties vystymo formos, sukuriančios vieningą ir išbaigtą muzikinį paveikslą.

Nemažą P. Tamošaičio kūrybos dalį sudaro „paprastos“ dainos, kuriose nėra akompanimentinio ar melodinio vystymo. Tai dažniausiai greitesnio tempo dainos, kurioms visiškai nebūtinos sudėtingos akompanimentinės faktūros. Šios dainos – tai lyg liaudies dainininko pasirodymas su nedidele orkestrine palyda, didesnį dėmesį teikiant dainos tekstui, nuotaikai, emocijai. Žinoma, kad tokias dainas dainuodami, atlikėjai kartais panaudoja tempo kontrastą, kulminacinius sulėtinimus. Tačiau ir be šių interpretacinių novacijų jos skamba natūraliai, paprastesniu žodžiu sakant – smagiai.

Pavyzdžiai. Tokių dainų ypač gausu P. Tamošaičio harmonizuotų dainų rinkinyje „Aš paukštelis skrajūnėlis“ (balsui ir fortepijonui). Šių dainų patitūrose naudojamos įvairios akompanimentinės faktūros: „plaukiantys“ kanklių akordai („Ant kalnelio jovaras žydėjo“, „Eisim broliai šieno pjauti“, „Išleido leido tėvas sūnelį“), birbynių kontrapunktai („Ko liūdi putinėli, ko liūdi“, „Raibi gaideliai giedojo“, „Pūtė pūtė šiukštus vėjelis“) ar tiesiog paprasta vokalo melodijos akordika, tačiau ir šiuo atveju P. Tamošaitis „neiškenčia“ nepridėjęs individualizuotos boso linijos, ritminio paįvairinimo, originalios harmoninės slinkties („Martelį veža“, „Oi žiba žiburėlis“, „Oi už jūrelių“).

Būtina atskirai paminėti duetines P. Tamošaičio dainas. Tradicinis lietuviškas „turavojimas“ čia realizuotas preciziškai tiksliai. Neišklysta jo dainose iš savo prigimtinių vietų nei „lietuviškoji“ kvarta, nei kvinta ir net sekunda. Aišku, galima ilgai diskutuoti, ar lietuviškesnės yra vienbalsės ar dvibalsės liaudies dainos. Kompozitorius Vladas Jakubėnas tvirtino, kad dvibalsis dainavimas atėjo „iš kaimynų“, tačiau pripažino kad jis turi „romantinės dvasios“. P. Tamošaičio harmonizuotų dvibalsių dainų klausytojai, manyčiau, nesuka galvos dėl jų prigimties, o tiesiog klausosi ir džiaugiasi jų šviesia ir pakilia nuotaika. Ją sukurti norėjo ir kompozitorius.

Pavyzdžiai. Dvibalsėje dainoje vaikų chorui „Guli kiškis ant dirvono“ melodijos tercinį vedimą trečiame takte „plikas be žipono“ charakteringas tekstinis įvaizdis pabrėžiamas ir muzikoje  -  „lietuviška“ kvarta ir kvinta. Antroje melodijos dalyje „Anas tyliai guli ir į save žiūri“ dramaturgiškai reikšmingoje vietoje vėlgi vietoje laukiamos tercijos suskamba kvarta. Tačiau, atsižvelgdamas į dainos turinį ir melodinės linijos logiką, P. Tamošaitis nevengia ir „sušildančio“ sekstos intervalo, pvz., lyrinėje „Vežė mane jauną“ dainoje. Daugiabalsėse dainose taip pat išlaikoma akordinė logika, pvz., žemaitiškam dainavimo stiliui būdingu judėjimu paraleliais trigarsiais arba nejudančiu dominantiniu garsu apatiniame balse.

P. Tamošaičio instrumentiniai kūriniai greičiausiai inspiruoti jaunystėje girdėtų melodijų, jų pavadinimai tai patvirtina. Ne vienas jų buvo aranžuotas ir kaimo kapelų sudėtims, o populiariosios „Jubarkiečių polka“, „Dabrikinė polka“, „Puodžių polka“ atrado naują gyvenimą ir šokių scenoje, choreografai jas įprasmino, sukūrę mėgstamus liaudiškus šokius.

P. Tamošaičio namuose saugomame asmeniniame archyve yra šimtai harmonizuotų liaudies dainų balsui solo arba duetui su fortepijono pritarimu. Čia yra ir kelios originalios dainos, liaudies šokiai fortepijonui. Visi šie kūriniai greičiausiai buvo instrumentuoti “Sutartinės“ ansambliui, nors kai kurių partitūrų, turinčių atitikmenis „fortepijoniniame“ archyve, „Sutartinės“ archyve nepavyko rasti. Ir atvirkščiai: kai kurių „Sutartinės“ partitūrų nėra fortepijoninių versijų. Tai leidžia manyti, kad kai kurias partitūras P. Tamošaitis galbūt rašė tiesiogiai, be išankstinio fortepijoninio varianto. Tuo stebėtis nereikėtų, nes daugelis kompozitorių rašo iš karto partitūras, profesionalia ausimi girdėdami jų skambesį. Tektų pastebėti, kad P. Tamošaitis neieškojo ypatingų fortepijono faktūros galimybių, šie klavyrai buvo tik pagrindas tolimesniam dainos gyvenimui, kurį įkūnijo birbynių ir kanklių tembrai, šiems instrumentams įprastos slinktys, pasažai, intonacijos.

Aranžuoti kūriniai

Be abejo, bene visus aranžuotus kūrinius P. Tamošaitis sukūrė „Sutartinės“ ansambliui, užtikrindamas jam nuolatinį repertuaro atnaujinimą. Daug lietuvių kompozitorių kūrinių „Sutartinėje“ suskambėjo būtent aranžuoti P. Tamošaičio. Taip pat „Sutartinė“ griežė ir klasiką, kitų tautų – lenkų, estų, ukrainiečių, bulgarų, belgų, net mongolų melodijas. Suprantama, programos kepurei“ kartais reikėjo įtraukti ir sovietines dainas.

Kas tai yra aranžuotė? Tai kūrinio pertvarkymas kitai nei originalo atlikėjų sudėčiai. Aišku, kad aranžuotojas neturi visiškos kūrybos laisvės, bet yra apribotas originalaus kito kompozitoriaus muzikinio teksto ir turi stengtis atspindėti jame užkoduotas muzikines mintis kitokių instrumentų garsais. „Sutartinės“ ansamblio sudėtis: I, II, bosinės ir kontrabosinės kanklės bei birbynių kvintetas su lamzdeliu gana griežtai, bet pakankamai spalvingai diktavo aranžuočių raiškos galimybes.

Kas būdinga P. Tamošaičio aranžuotėms? Manyčiau, kad jas apibūdinant, geriausia būtų priminti  jo instrumentuotės mokytojo Jono Švedo kūrybinius principus, kuriuos jis, be abejo, stengėsi įdiegti ir savo studentams (tarp jų ir šių eilučių autoriui). Beje, P. Tamošaitis didžiavosi, kad jo kūrybai pagrindus padėjo Jonas Švedas. Štai tie principai: „1. Kanklės groja pirmame plane, birbynės palaiko harmoniją. 2. Birbynės groja pirmame plane akompanuojant kanklėms. 3. Visi instrumentai groja tutti. Birbynėms grojant melodiją, daugiau išryškėja tęsiamos natos, antraeilės kontrapunktinės melodijos. Kanklės tuo tarpu gali akompanuoti įvairiais ritmais ir aukštesnėse, ir žemesnėse oktavose. Kanklėms grojant pagrindinę melodiją ir harmoniją, birbynės tęsiamomis natomis gali palaikyti harmoninį pedalą, sustiprinti antraeilius melodinius vingius, bosinių ir kontrabosinių kanklių melodinius pravedimus. Birbynėms ir kanklėms grojant tutti, birbynėms skiriama tęsiamais garsais melodija ir harmonija, o kanklėms melodija plačiais akordais“ (cit. pagal Marijos Baltrėnienės studiją „Lietuvių liaudies muzikos instrumentai“, Vilnius, 1980).

Būtent šiais principais remdamasis P. Tamošaitis aranžavo šimtus kūrinių. Tarp jų buvo J. S. Bacho, J. Haydno, XIX a. pirmosios pusės lenkų kompozitoriaus K. Kurpinskio, šiuolaikinio baltarusių kompozitoriaus D. Smolskio partitūros, lietuvių kompozitorių Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos, Mikalojaus Kostantino Čiurlionio, Balio Dvariono, Algimanto Bražinsko, Viktoro Budrevičiaus, J. ir V. Juozapaičių, Justino Bašinsko, Anatolijaus Lapinsko, Valentino Bagdono, Leono Povilaičio ir daugelio kitų lietuvių kompozitorių kūriniai.

Ypač kūrybingi kompozitoriui buvo nepriklausomybės atkūrimo – 1990 metai, tuomet jis aranžavo net 116 kūrinių, vėlesniais šio dešimtmečio metais P. Tamošaitis aranžavo nemažai klasikinės sakralinės muzikos kūrinių. Vieni paskutinių jo aranžuotų kūrinių buvo virtuozinės muzikos šedevrai: P. J. Jeano “Venecijos karnavalas” birbynei su liaudies instrumentų orkestru ir G. Dinicu “Hora staccato” lumzdeliui su birbynių kvintetu.

Prano Tamošaičio kūryba – neeilinis reiškinys lietuvių liaudies instrumentinės muzikos žanre. Jis sukūrė liaudies instrumentinio skambesio etaloną, kurį vertina liaudies instrumentų specialistai, pažįsta paprasti Lietuvos žmonės – jų jau kelios kartos, atmena daugybė užsienio kraštų žmonių.

Kūrybos rinkiniai:

Pranas Tamošaitis: „Kai uždainuoju“. Lietuvių liaudies dainos (solo, duetai, ansambliai) su fortepijono pritarimu, „Vaga“, Vilnius, 1987.
Pranas Tamošaitis: „Aš paukštelis skrajūnėlis“. Lietuvių liaudies dainos solo su fortepijono pritarimu, Lietuvos respublikos švietimo ir mokslo ministerijos Leidybos centras Vilnius, 1999.

Anatolijus Lapinskas, Prano Tamošaičio kūrybos bruožai