Paulius Juodišius (1932-01-01 Kaunas –  1993-12-11 Vilnius) – Lietuvos smuikininkas, pedagogas, vienas iš Lietuvos kamerinio orkestro įkūrėjų ir artistų, muzikos kritikas ir straipsnių autorius, lektorius švietėjas.

Gimė 1932 m. sausio 1 d. Kaune. Tėvas Jonas Juodišius – Kauno karo mokyklos inspektorius, vėliau generolas, motina Leokadija Januševičiūtė-Juodišienė – kilusi iš bajorų šeimos. 1934 m. tėvas buvo paskirtas ketvirtojo artilerijos pulko Šiauliuose vadu, tad šeima persikėlė į Šiaulius. Čia P. Juodišius pradėjo lankyti pradinę mokyklą. Tačiau nuo 1939 m. tėvas tapo Kauno karo mokyklos viršininku ir šeima vėl grįžo į Kauną. Šiame mieste P. Juodišius pradėjo mokytis griežti smuiku privačiai pas vieną žymiausių tarpukario Lietuvos smuikininkių Eleną Strazdaitę-Bekerienę.
1940 m. šeima persikėlė į Vilnių ir apsigyveno Gedimino prospekte. P. Juodišius pradėjo mokytis Vytauto Didžiojo gimnazijoje (vėliau Vilniaus I vidurinė mokykla) ir muzikos mokykloje pas Vincą Žilionį ir Samuilą Bernšteiną.
Prasidėjus sovietinei okupacijai 1941 m. tėvas generolas Jonas Juodišius buvo ištremtas į Norilsko lagerį prie „Lamos ežero“ ir iš tremties nebesugrįžo.
II pasaulinio karo metais be tėvo šeima vertėsi sunkiai, tad motina su draugėmis įkūrė restoraną Vilniuje (dab. Žinijos draugijos pastate). Restorane grodavo orkestras, kuriame smuikavo ir mažasis Paulius. Karui pasibaigus, nuo 1949 m. mokydamasis Vilniaus muzikos mokykloje (dab.B. Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla), dirbo koncertmeisteriu J. Tallat-Kelpšos muzikos technikume (dab. Vilniaus konservatorija) ir taip padėjo šeimai išsilaikyti.
1950 m. baigęs mokyklą įstojo į tuometinę LTSR Valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos Muzikos ir teatro akademija), Aleksandro Livonto smuiko klasę. 1953 m. išvyko studijuoti į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją pas prof. Jakovą Rabinovičių ir buvo priimtas iš karto į antrąjį kursą.
Mokydamasis Maskvos konservatorijoje glaudžiai bendravo su kitais lietuvių studentais, drauge su bendramoksliais pianistu ir vargonininku Leopoldu Digriu ir  violončelininku Romualdu Kulikausku susibūrė į Trio, koncertavo ne tik konservatorijos, bet ir kitose Maskvos salėse, atstovavo Lietuvą pasauliniame Jaunimo festivalyje. Apie Trio koncertą Maskvos konservatorijos salėje prof. Aleksandras Gedike rašė: „Maskvos konservatorijos studentai – pianistas L. Digrys, smuikininkas P. Juodišius ir violončelininkas R. Kulikauskas – sukūrė trio ir jau trečius metus sėkmingai dirba, su kiekvienu koncertu rodydami stiprėjančius ansamblinio muzikavimo įgūdžius ir augantį profesinį meistriškumą.“
1958 m-1962 m. studijavo aspirantūroje Maskvos konservatorijoje pas prof. Galiną Barinovą
Pasak prof. P. Radzevičiaus, P. Juodišius 1960 m. drauge su S. Sondeckiu kūrė Lietuvos kamerinį orkestrą. Koncertavo po visą SSRS, vėliau ir plačiai pasaulyje – Vokietijoje, Kanadoje, D. Britanijoje, Suomijoje, Lenkijoje, Kuboje ir kt. Orkestre griežė net 13 metų, buvo ne tik smuikininkas (ilgą laiką – pirmasis smuikas), bet ir idėjų generatorius, švietėjas.
Koncertuodavo ir kaip solistas, ir kaip kamerinių ansamblių dalyvis. Nors jo repertuaras buvo stilistiniu požiūriu labai įvairus, ypač mėgo greižti smulkios formos kūrinius solo, su trio, duetu su pianistais, vargonininkais. Ypatingą dėmesį skyrė lietuvių kompozitorių kūrybai. Dar sovietiniais metais atliko ir įrašė nemažai lietuvių kompozitorių kūrinių, tarp jų ir išeivių, redagavo naujos muzikos natas. Mokėjo bendrauti su publika, rašė recenzijas spaudoje, dalyvavo „Žinijos“ draugijos rengiamuose koncertuose visoje Lietuvoje. Jam buvo itin svarbus muziko, kaip visuomenės formuotojo vaidmuo.1969 m. P. Juodišius tapo Kompozitorių sąjungos kritikų sekcijos nariu.
1972 m. sukūrė trio su violončelininku Arūnu Palšausku, pianiste Virginija Dapkute. Trio veikla tęsėsi 30 metų, ansamblio repertuare –  daugiausia lietuviška muzika. Taip pat P. Juodišius koncertavo su vargonininkasi V. Prekeryte, B. Vasiliausku, pianistais I. Šabūnaite, E. Ignatoniu, L. Melniku, daininkais S. Trimakaite, D. Sadausku, smuikininkais P. Radzevičium, U. Jagėlaite, violončelininkais Romualdu Kulikausku, Arūnu Palšausku ir kt..1988-89 m. griežė liaudiškos muzikos ansamblyje „Laduto“.

P. Juodišius visą gyvenimą dirbo pedagoginį darbą. Pradėjęs 1952 m. nuo J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumo mokytojo, 1958 m. tapo šios mokyklos orkestrinio skyriaus vedėju. Nuo 1960 m. dėstė Lietuvos valstybinės konservatorijos (dab. Lietuovs muzikos ir teatro akademija) styginių instrumentų katedroje, nuo 1974 m. docentas, nuo 1991 m. profesorius, tais pačiais metais – ir Instrumentinės ir vokalinės muzikos fakulteto dekanas. Jo smuiko klasę baigė 52 absolventai.    
Atgimimo metais P. Juodišius aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą.
Mirė po sunkios ligos 1993 m. gruodžio 11 d. Vilniuje.
Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

P. Juodišius buvo plačios erudicijos, talentingas smuikininkas, puikiai išmanantis dalyką, gebėjęs lengvai bendrauti su žmonėmis. Kolegų, bendražygių ir mokinių prisiminimuose P. Juodišius išliko kaip aukštos kultūros, neišsenkančios energijos atlikėjas entuziastas, Lietuvos patriotas, spalvinga ir įvairiapusiška asmenybė, turinti subtilų humoro jausmą, kuris padėdavo įveikti gyvenimo negandas.
Muzikologės Jūratės Gustaitės žodžiais,  P. Juodišius išliko „kaip gyvenimo mokytojas. …. Pirmiausia tai buvo gerumas. Gerumas ne žodžiais, o darbais. Antra paprasta tiesa, kurios jis mokė – tai lengvas, platus bendravimas su įvairiais žmonėmis, visada išlaikant savo principus, nenusižengiant jiems. Trečias dalykas, galbūt ir detalė, bet man atrodo, kad ji Pauliui Juodišiui labai charakteringa – net ir labai sudėtingose situacijose jis niekada nedramatizuodavo, mokėdavo padėti tai išgyventi, palengvindamas patį požiūrį į problemą. Paskutinė tiesa yra pati paprasčiausia. Būdamas šalia, Paulius Juodišius mokė mus mylėti gyvenimą, žmones ir Tėvynę.“(Smuikininkas, profesorius Paulius Juodišius. 2003, p. 18)

Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:

Aleknaitė-Bieliauskienė, R. „Vakaras su Pauliumi“, Literatūra ir menas, 2002, vasario 15
Ignatonis, Eugenijus. Alma mater ir pianistai. Vilnius : Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010, p. 61-62
Markeliūnienė, V. „Prisiminėme Paulių Juodišių“, Dienovidis, 2002, Nr. 1 – 2
Narbutienė, O. „Ir smuikas nutilo, ir balsas...“ , Kultūros barai, 1994, Nr. 2, 42 p.
Vaclovas Juodpusis. „Paulių Juodišių prisimenant“, 7 meno dienos, 2002, sausio 25
Smuikininkas, profesorius Paulius Juodišius : (70-mečio minėjimų atgarsiai) / Lietuvos muzikos akademija. Muzikos istorijos katedra ; sudarė Asta Povilaitytė, Vilnius : Lietuvos muzikos akademija, 2003, 39 p.

„Šiame koncerte matėme ne tik kruopštų techninį jaunųjų atlikėjų pasiruošimą, bet ir gerą susigrojimą, ansamblio darnumą, užtikrintą atliekamų kūrinių idėjos atskleidimą. Koncerte buvo nemaža įtikinančių, tikro kūrybinio pakilimo kupinų momentų, kurie leido pajusti visų trijų atlikėjų vieningą interpretacinį kvėpavimą.“

J. Karnavičius apie Maskvos konservatorijos studentų Trio po koncerto Konservatorijos salėje (LMTA istorijos archyvas)