Olga Šteinberg (Šteinbergaitė) (1920-04-20 Rostovas prie Dono (Rusija) – 2005-05-22  Vilnius) –
pianistė, pedagogė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, išugdžiusi beveik 130 žymių atlikėjų, pedagogų, kultūros veikėjų, tarp jų – dešimtis koncertuojančių pianistų, koncertmeisterių Lietuvą garsinančių tarptautinių ir respublikinių konkursų laureatų, mokslo daktarų. Sukūrė savitą pianistų atlikėjų ugdymo mokyklą.

Gimė 1920 m. balandžio 20 d. Rostove prie Dono gydytojo chirurgo šeimoje. 1923 persikėlė į Odesą. Mokytis groti fortepijonu pradėjo būdama trijų metų. Pirmoji mokytoja – teta Sara Kan, koncertuojanti pianistė. Nuo 1925 m. pradėjo mokytis Odesos muzikos mokykloje, o 1933 m. buvo priimta į ką tik įsisteigusą P. Stoliarskio dešimtmetę muzikos mokyklą. Groti fortepijonu ją mokė prof. Liubovė Emanuilovna Šeivachman. Čia taip pat lankė kamerinio ansamblio pamokas, grojo duetu su būsimuoju vyru smuikininku A. Livontu. Būsimos pianistės meninės asmenybės formavimuisi didelę įtaką turėjo to meto Odesos ypatinga kultūrinė aplinka, turtingas koncertinis gyvenimas ir muzikinės tradicijos. Nuo 1939 m. O. Šteinberg mokėsi Odesos konservatorijoje, tęsė studijas prof. L. E. Šeivachman klasėje. Tačiau prasidėjus Antrajam Pasailiniam karui studijas turėjo nutraukti ir su motina (tėvas buvo miręs) persikėlė į Kazanę, vėliau – į Udmurtiją. Dirbo Iževsko muzikinės komedijos teatre, įgijo didelę skaitymo iš lapo patirtį. Ši patirtis padėjo 1942 m. stojant į Sverdlovsko konservatoriją, G. Neihauzo klasę. 1943-47 studijavo Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje Jakovo Zako klasėje. Studijos Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje suformavo gilų pianistinio meistriškumo suvokimą ir pažinimą, platų požiūrį į fortepijono muzikos repertuarą, plačią erudiciją muzikos bei meno srityje.

Baigus studijas su pagyrimu O. Šteinberg buvo pasiūlyta likti dirbti Maskvoje, tačiau, 1947 m. ji atvyko į Lietuvą, kur jau dirbo jos vyras smuikininkas A. Livontas. Jauni, perspektyvūs muzikantai ne tik liko Lietuvoje, bet ir reikšmingai prisidėjo plėtojant Lietuvos muzikinę kultūrą bei ugdant muzikus profesionalus ir net tapo savitų smuiko ir pianizmo mokyklų kūrėjais.
Iš pradžių O. Šteinberg dirbo Kauno filharmonijoje soliste ir koncertmeistere. Nuo 1948 m.– dėstė Kauno konservatorijoje koncertmeisterio ir privalomojo fortepijono disciplinas, nuo 1949 persikėlė į Vilnių – Lietuvos valststybinėje konservatorijoje dėstė specialiojo fortepijono, bendrojo fortepijono ir koncertmeisterio disciplinas. Nuo 1950 m. dirbo dar ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dab. M. K. Čiurlionio menų mokykla). Vilniuje gyveno Didžiojoje, nuo 1973 m. –  K. Požėlos (dab. A. Goštauto) gatvėse, po dešimtmečio persikėlė į A. Mickevičiaus gatvę.
Nuo 1975  m. – docentė, nuo 1985 m. – profesorė.

O. Šteinberg bevei tris dešimtmečius aktyviai koncertavo kaip solistė ir ansamblių sudėtyje. Su simfoniniu orkestru Filharmonijoje atlikdavo pasaulinę klasiką.  Koncertavo ne tik Lietuvos miestuose ir regionuose, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje. Jos repertuare – tiek G. F. Handelio, J. S. Bacho, W. A. Mozarto, L. van Beethoveno, F. Liszto, C. Francko, P. Čaikovskio, tiek ir 20 a. kompozitorių S. Rachmaninovo, S. Prokofjevo kūriniai. Su dainininke A. E. Bagijeva surengė koncertų ciklą „XVI-XX a.  kameriniai vokaliniai kūriniai“, su A. Livontu atliko visas L. Van Beethoveno smuiko sonatas. Skatino lietuvių kompozitorius kurti ir atliko jų kūrinius. Lietuvių kompozitorių kūrinių propagavimą laikė savo misija, Lietuvą reprezentavo ne tik tuometinės Tarybų Sąjungos didžiosiose salėse, bet ir užsienyje. Stengėsi įsilieti į Lietuvos muzikinę kultūrą, visuomeninį ratą, sąmoningai sulietuvino savo pavardę, todėl žinoma taip pat kaip O. Šteinbergaitė. Draugavo su B. Dvarionu, E. Balsiu,  tos draugystė dėka atsirado B. Dvariono II koncertas smuikui, E. Balsio „Dramatinės freskos“. Atliko J. Karoso, V. Klovos, G. Kuprevičiaus, A. Račiūno, R. Žigaičio, St. Vainiūno ir kt. kūrinius. Amžininkai pabrėžia puikų atlikėjos pianizmą, profesionalumą ir meniškumą, atliekamų kūrinių turinio ir formos vienovę, išraiškos santūrumą,  gilų fortepijono meno ir atlikimo technikų žinojimą.

Pianistės scenos partneriais buvo daininkės A. Staškevičiūtė, J. Petraškevičiūtė, R. Tumalevičiūtė, violončelininkai P. Berkavičius, M. Šenderovas, obojininkas Romualdas Džiugas, klarnetininkas Juozas Jasenka, fagotininkas Vladas Kairys. Ypač daug koncertavo duetu su vyru smuikininku A. Livontu. Ansamblio repertuare buvo beveik visa to meto lietuviška  muzika smuikui ir fortepijonui. Daugelis sukurtų lietuvių kompozitorių kūrinių yra skirti šiam duetui.

Apie A. Livonto ir O. Šteinberg duetą prof. E. Ignatonis rašė: „Jie buvo panašūs savo meniniais įsitikinimasi, ir nepaprastai  skirtingi kaip asmenybės (tikro dueto pavyzdys): smuikininkas – impulsyvus, nepaliaujamai judantis ir pabrėžiantis emocijas, pianistė – olimpinės ramybės įsikūnijimas ir tariamas pasitraukimas „į antrą planą“ (iš tikrųjų gerai užmaskuotas valdymas, iš pirmo žvilgsnio aiškus tikėjimas savo tiesa).“ (p.49)

1974 m., mirus vyrui smuikininkui A. Livontui, O. Šteinberg atsidavė pedagoginiam darbui.  Jos tikslas buvo ugdyti pianistą atlikėją. Maskvos Čaikovskio konservatorijos auklėtinė atvežė į Lietuvą pagrindinius Maskvos konservatorijos mokymo principus – pagarbą kompozitoriaus tekstui, turinio ir formos vienovės siekimą, profesionalumą, aukštus meninius kriterijus, kuriuos perėmė iš savo mokytojo prof. J. Zako. Profesorės mokyklai būdingas ypatingas dėmesys ir pagarba autoriaus sumanymui, kūrinio idėjai, muzikos visumos suvokimui, kuris pasiekiamas per kruopščią kūrinio sąrangos detalių analizę, pianisto vidinės klausos ir technikos lavinimą. Profesorė gerai žinojo tiek atlikimo meno, tiek pedagoginės veiklos naujoves, nuolat tobulinamą pianisto ugdymo metodiką ji praturtino asmenine scenine patirtimi, giliu pianistinio meistriškumo subtilybių išmanymu, plačiu požiūriu į fortepijono muzikos repertuarą. Didelį dėmesį skirdavo bendravimui su savo mokiniais –  pedagogė žinodavo kiekvieno savo mokinio gebėjimus ir tobulintinas savybes, atsižvelgdavo į individualumą ir poreikius. Aukštos kultūros, intelektuali, jautri, reikli, plačios erudicijos muzikai atsidavusi menininkė ugdė plačiai mąstančias asmenybes. Daugiau kaip penkiasdešimt metų dirbusi pedagoginį darbą (iki 2003 m.) profesorė išugdė didelį būrį atlikėjų, pedagogų ir koncertmeisterių. Jos fortepijono klasę baigė beveik 80 pianistų. Tarp jų: V. Vitaitė,  A. Juozapėnaitė-Eesmaa, M. Rauchaitė, R. Aleknaitė-Bieliauskienė, A. Žvirblytė, A. Motuzienė, Ž. Karkauskaitė, S. Kondrotaitė, R. Bekionis, D. Balsytė, L. Bakienė, G. Kėvišas ir kiti. Profesorės koncertmeisterio klasėje studijavo pianistai G. Ručytė-Landsbergienė, V. Landsbergis, E. Ignatonis, H. Znaidzilauskaitė, B. Vasiliauskas, bendrojo fortepijono klasėje mokėsi kiti instrumentininkai – S. Sondeckis, J. Urba,  J. Finkelšteinas.

Buvusi mokinė, pianistė prof. Veronika Vitaitė prisimena: „Su mokytoja Šteinberg prasidėjo aukšto profesinio meistriškumo mokykla. Mokiausi vertinti kiekvieną natą, kiekvieną pauzę, jaustis atsakinga už kiekvieną garsą. Kai užsispirdavau, dėstytoja liepdavo pasirinkti: "Jei gali gyventi be muzikos – pamiršk ją. Muzika be tavęs išgyvens". .... „Mums, Olgos Šteinberg mokiniams, pasisekė: ši neeilinė asmenybė ne tik mokė mus muzikos meno, bet ir ugdė mąstymą, dvasią, kėlė aukštus moralės, atsidavimo profesijai reikalavimus, visa savo esybe rodė pavyzdį ir paliko neišdildomą įspūdį visam gyvenimui. Mokytoja sakydavo: ko nori Autorius – štai pagrindinis klausimas, į kurį reikia rasti atsakymą.“
O. Šteinberg išugdyti pianistai ir pedagogai, pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje, saugo ir puoselėja profesorės kūrybinį palikimą bei kūrybiškai tęsia jos sukurtas pianistų rengimo tradicijas.

1970 m. O. Šteinberg suteiktas  LTSR nusipelniusios veikėjos vardas, o 2000 m. –  už nuopelnus Lietuvai ji apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu.

Profesorė O. Šteinberg mirė 2005 m. gegužės 22 d. Palaidota Vilniaus Antakalnio kapinėse šalia savo vyro smuikininko A. Livonto.

Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:

Aleknaitė-Bieliauskienė, R. „Iškilūs XX a. Lietuvos atlikėjai ir pedagogai Aleksandras Livontas ir Olga Šteinberg“.Vilnius: MRF, 2017, 318 p.
„Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“. Sudarytoja Aleksandra Žvirblytė. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2011, 142  p.
Aleknaitė-Bieliauskienė, R. „Su meile muzikai“. Literatūra ir menas, 2000 gegužės 5
Aleknaitė-Bieliauskienė, R. „Mes išlikome“, - ši mintis skatino dirbti ir tą išlikimą įtvirtinti“. Diena, 1995 gegužės 8
Ignatonis, Eugenijus. „Alma mater ir pianistai“. Vilnius: Lietuvos muzikos ir teatro akademija, 2010,  p. 48-50
Klusas, M. „Veronika Vitaitė - dviejų balsų žmogus“. Lietuvos žinios, 2007 02 ([Žiūrėta 2017 liepos 15 d.]. Prieiga per internetą: http://lzinios.lt/lzinios/zmones/veronika-vitaite-dvieju-balsu-zmogus/106808)
Motuzienė, A. „Palydėti talentingų pedagogės rankų“. Lietuvos rytas, 1995, gegužės 12
Stakvilevičiūtė, I. „Pedagogika – tai menas“. Literatūra ir menas, 1995, gegužės 6
„Toks gyvenimas“: „Jie atliko didelį darbą Lietuvai...“. Bernardinai, 2005, gegužės 31
([Žiūrėta 2017 liepos 15 d.].  Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-31-toks-gyvenimas-jie-atliko-dideli-darba-lietuvai/5992 – )
Vičaitė, A. „Profesorei Olgai Šteinbergaitei – 75“. 7 meno dienos, 1995, balandžio 21
Vitaitė, V. „In memoriam Olga Aleksandrovna Šteinberg“. Muzikos barai, 2005, Nr. 7-8
Vitaitė V. „Pusę amžiaus kartu“. ([Žiūrėta 2017 liepos 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.muzikosantena.lt/uploads/Knygos/Steinberg_atsiminimai%20Vitaites.pdf

„Jos stichija buvo kamerinė muzika, o koncertinė veikla neatsiejama nuo jos vyro A. Livonto kūrybos. O. Šteinberg ir A. Livonto duetas iki šiol išlieka mano atmintyje kaip tobulo grojimo ansamblyje pavyzdys. Menine prigimtimi labai skirtingi, net priešingi vienas kitam, dėl ilgų kūrybinių ieškojimų ir aukšto profesionalumo juodu pasiekė nuostabią ansamblio darną. Virtuoziškas, impulsyvus, ugningas, temperamentu trykštantis A. Livonto smuikavimas atsiremdavo į logika paremtą santūrią O. Šteinberg interpretaciją.“ (Saulius Sdondeckis. Didžiuojuosi, kad ir man teko būti O. Šteinberg mokiniu.

Iš: „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“, p. 88)

„Ypač pabrėžtinas puikus profesorės pianistinis pasirengimas: profesorė kaip atlikėja pasižymėjo gebėjimu itin tiksliai atlikti muzikos kūrinius, ji išsiskyrė grojimo techniškumu, puikia išgaunamo garso kokybe, atliekamų kūrinių interpretacijos konstruktyvumu ir logiškumu. <…> orientacija į aukštus kokybės standartus buvo itin ryškus tiek jos atlikimo, tiek pedagoginės veiklos požymis.“ (Borisas Melnikas. Kūrybinis potencialas ir lyderystė: profesorės Olgos Šteinberg fenomenas.

Iš: „Akimirkos su pianiste Olga Šteinberg“, p. 78)