Michailas Šenderovas (1917 05 18 Gomelis, Baltarusija – 1984 01 02  Vilnius) – vienas žymiausių Lietuvos violončelininkų ir pedagogų, daugelio Lietuvių kompozitorių kūrinių violončelei pirmasis atlikėjas, Lietuvos kvarteto narys, Lietuvos kamerinio ir Filharmonijos simfoninio orkestrų koncertmeisteris, daugelio lietuvių kompozitorių kūrinių pirmasis atlikėjas, vadinamas Lietuvos violončelės patriarchu.

Gimė 1917 metų gegužės 18 d. Gomelyje, Baltarusijoje, muzikų šeimoje –  jo tėvas Jakovas Šenderovas buvo kontrabosininkas, pokario metais grojęs Vilniaus Radiofono orkestre, senelis –fleitininkas.

1934 metais Sąjunginiame jaunųjų atlikėjų konkurse Leningrade (dabar Sankt-Peterburgas) iškovojo I premiją ir tais pačiais metais be egzaminų buvo priimtas į Sankt-Peterburgo konservatoriją, kur mokėsi pas profesorių A. Štrimerį (Daniilo Šafrano mokytojas). 1939 grįžo į Baltarusiją ir 1940-1941 m. studijavo Minsko konservatorijoje pas profesorių Aleksandrą Vlasovą.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, jis suspėjo evakuotis į Sverdlovską (dabar Jekaterinogradas), kur tapo Jaunojo žiūrovo teatro orkestro koncertmeisteriu ir dirigentu. 1943 m. M. Šenderovas koncertavo su pasaulinio garso pianistu Heinrichu Neuhausu, kartu jie atliko Sergejaus Rachmaninovo sonatą violončelei ir fortepijonui.

Nuo 1946 m. gyveno Vilniuje, buvo Radiofono simfoninio orkestro koncertmeisteris. 1952 m. baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), prof. Povilo Berkavičiaus klasę. Dėstė Vilniaus 10-metėje muzikos mokykloje (dabar – M. K. Čiurlionio menų mokykla). Pas jį pradėjo ir 6 metus mokėsi dabar jau pasaulinio garso violončelininkas Davidas Geringas,  žymūs Lietuvos violončelininkai Augustinas Vasiliauskas, Albertas Šivickis, Saulius Lipčius ir kt.. Nuo 1961 m. dėstė dar ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, nuo 1974 m. –  Kamerinio ansamblio katedros docentas.

Ryškiausias etapas Michailo Šenderovo kūrybinėje biografijoje – darbas Lietuvos styginių kvartete (1952–1961). 1959 m. kartu su kvartetu jis tampa pirmuoju pokario metais tarptautinio Josepho Haydno konkurso Budapešte (Vengrija) laureatu (II premija), jam suteikiamas Lietuvos nusipelniusio artisto garbės vardas.

Dėl ligos priverstas pasitraukti iš Lietuvos kvarteto, 1961 metais jis pakviečiamas į Lietuvos kamerinį orkestrą violončelių grupės koncertmeisteriu, o 1965 m. – į Lietuvos  filharmonijos simfoninį orkestrą, taip pat koncertmeisteriu.
Ilgą laiką buvo vienintelis koncertuojantis violončelininkas Lietuvoje, pirmasis lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas ir populiarintojas. Daug koncertavo kaip solistas su simfoniniais ir kameriniais orkestrais, kameriniuose ansambliuose kartu su žmona pianiste Ila Šenderova, fortepijoninių trio – kartu su Stasiu Vainiūnu, Dainiumi Trinkūnu, Aleksandru Livontu, Olga Šteinbergaite, Viktoru Radovičiumi, Marieta Azizbekova – dalyvis. Vienas iš fortepijoninio trio žanro pradininkų ir aktyvus propaguotojas.

Koncertavo Vengrijoje, Lenkijoje, Bulgarijoje, Čekoslovakijoje, Kanadoje, D. Britanijoje, Suomijoje, Graikijoje, Italijoje, Prancūzijoje. Atliko ir redagavo beveik visus to meto lietuvių kompozitorių – Juozo Karoso, Konrado Kavecko, Eduardo Balsio, Juliaus Juzeliūno, Vytauto Laurušo, Vaclovo Paketūro, Benjamino Gorbulskio ir kt. – kūrinius violončelei. Bendradarbiavo su kompozitoriais V. Laurušu, V. Barkausku, B. Dvarionu.

M. Šenderovui dalyvaujant įrašyta patefono plokštelių, LRT fonduose yra virš 100 jo įrašytų lietuvių kompozitorių, rusų ir Vakarų klasikų kūrinių. Pasak D. Katkaus, „M. Šenderovo violončelės kalba buvo itin gyvybinga, o pačiam maestro būdingas temperamentas, artistiškumas“.

Amžininkų prisiminimuose M. Šenderovas išliko kaip itin muzikalus, puikią techniką įvaldęs, talentingas violončelininkas ir pedagogas, labai šiltas, rūpestinas žmogus, savo gyvenimo neįsivaizdavęs be violončelės ir įskiepijęs meilę violončelei savo mokiniams.
M. Šenderovas mirė  1984 sausio 2 d.  Vilniuje. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.

Parengta bendradarbiaujant su sūnumi kompozitoriumi A. Šenderovu

Kiti šaltiniai:
Fledžinskas, J. „Prisimenant M. Šenderovą.“ Literatūra ir menas, 1987 birželio 13 d.
Juodpusis V.  Šenderovas Michailas. Muzikos enciklopedija, T. 3. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007,  p. 456
Katkus D. „Vis dar kalbanti praeitis.“ 7 meno dienos, 1997 gegužės 16 d.
„Lietuvos violončelės patriarchas. Michailo Šenderovo 90-osioms metinėms.“ Su kompozitoriumi A. Šendrovu kalbasi Kamilė Rupeikaitė. 7 meno dienos, 2007 gegužės 4 d. Nr. 18
Michailas Šenderovas (apie). „Muzikinis pastišas“, 2017 05 12 (LRT Klasika laidos įrašas). Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasai#/program/65601/limit/30

„Nepaprastas reiklumas ir nepakantumas rutinai vertė jį aistringai ieškoti naujovių, remtis tuo, kas pažangu. Niekad nesiblaškė, neieškojo pigių efektų. Jo, kaip atlikėjo, pozicija visad buvo aiški, principinga.(...) Puikus ansamblistas, jautrus muzikas, gerai valdantis instrumentą, jis buvo nepakeičiamas kvartetistas.“

Jurgis Fledžinskas. J. Prisimenant M. Šenderovą. Literatūra ir menas, 1987 birželio 13 d.

Tai, kas vyko Nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje gegužės 9-osios vakarą, neabejotinai įeis į Lietuvos muzikinio gyvenimo istoriją kaip vienas unikaliausių koncertų. Cello fiestoje, skirtoje žymaus Lietuvos violončelininko ir pedagogo Michailo Šenderovo (1917–1984) 90-osioms gimimo metinėms paminėti, dalyvavo daugiau nei pusšimtis mūsų krašto violončelininkų: buvę jo mokiniai David Geringas, Augustinas Vasiliauskas, Virgilijus Vasiliauskas, Saulius Lipčius, Albertas Šivickis, Nijolė Šimkutė-Bitenieks, Lietuvos nacionalinio, Lietuvos valstybinio, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos simfoninių orkestrų, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kamerinių orkestrų artistai, taip pat ir M.K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai.
Idėja surengti violončelininkų šventę, skirtą Lietuvos violončelės patriarchu vadinamo M. Šenderovo atminimui, kilo jo mokiniams D. Geringui, A. Vasiliauskui ir sūnui, kompozitoriui Anatolijui Šenderovui. Tačiau net ir patys organizatoriai nesitikėjo tokios dalyvių gausos – likus kelioms dienoms iki koncerto, jie vis dar sulaukdavo naujų violončelininkų skambučių. Taigi iš pradžių sumanyta kaip M. Šenderovo mokinių koncertas, Cello fiesta pasipildė ir tais violončelininkais, kurie tiesiogiai neturėjo kontakto su šia iškilia asmenybe, tačiau norėjo sudalyvauti pagerbdami jo atminimą.
Tris valandas trukęs koncertas anaiptol neprailgo: iki smulkmenų apgalvota jo dramaturgija, įvairi ir meistriškai atliekama programa (pirmoje dalyje daugiausia skambėjo įvairios sudėties ansamblių atliekamos kontrastingos miniatiūros, antrojoje – du stambios formos kūriniai) kūrė spalvingos šventės atmosferą. Koncertas prasidėjo paties M. Šenderovo griežimo vaizdo įrašu: jis kartu su žmona pianiste Ila Šenderova atliko Adagio iš Juliaus Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“. Po to M. Šenderovo atminimą pagerbė visi fiestoje dalyvavę violončelininkai: skambėjo jų kartu (taip pat dar ir kontrabosininkų Donato Bagursko, Arūno Kučinsko, Dainiaus Rudvalio, Sauliaus Zubrio bei perkusininko Pavelo Giunterio) griežiamas Karlo Davydovo „Himnas“. Dešimties balsų kūrinys, atliekamas daugiau nei pusšimčio violončelių, filharmonijos erdvę pripildė itin sodraus, šilto, nežemiškai kilnaus skambesio.
Koncerto programa sudėliota sumaniai ir, sakyčiau, simboliškai: nuo M.K. Čiurlionio menų gimnazijos, kur mokė M. Šenderovas, moksleivių atliekamų pjesių (norėčiau paminėti septintoką Arną Kmieliauską, atlikusį S. Rachmaninovo „Preliudą“ (akompanavo Jūratė Kuodytė) ir sužavėjusį labai gražiai vedamo garso linija, frazavimu) iki pripažintų violončelės meno meistrų griežiamų kūrinių. Galiausiai tąvakar buvo svarbiausia net ne muzikantų titulai ar meistriškumo atskleidimas, o bendras šiltos ir jaukios šventės kūrimas. Prie skirtingų atlikėjų sudėčių (violončelės ir fortepijono dueto, styginių kvarteto, violončelių dueto ir kvarteto, violončelių trio su simfoniniu orkestru) buvo priderinta ir vaizdinė medžiaga, pristatanti skirtingus M. Šenderovo gyvenimo ir kūrybinės veiklos etapus.
Pirmą koncerto dalį užbaigė pirmąkart Lietuvoje atliktas A. Šenderovo opusas „David’s Song“ („Dovydo giesmė“) violončelei ir styginių kvartetui (2006), dedikuotas D. Geringui jo 60-mečio proga. Lietuviškoje, kaip ir vokiškoje kūrinio premjeroje (ji įvyko praėjusiais metais Kronberge) jį atliko D. Geringas ir Valstybinis Vilniaus kvartetas. Šiame kūrinyje A. Šenderovas liko ištikimas jam būdingiems komponavimo principams: „David’s Song“ daug dėmesio skiriama garso ekspresijai, artikuliacijai ir spalvai, gretinami kontrastingo pobūdžio epizodai – pulsuojantys aktyvia energija, lyriški, intymūs, skaidriai žaismingi, netikėtu rakursu panaudojant pačių instrumentalistų balsus. Šį kūrinį, kaip ir antroje koncerto dalyje kartu su Muzikos ir teatro akademijos simfoniniu orkestru, diriguojamu Roberto Šerveniko, atliktą taip pat jam dedikuotą A. Šenderovo „Concerto in Do“ (2002), D. Geringas pagriežė jautriai išryškindamas lyrinius epizodus, atskleisdamas violončelės tembro spalvingumą ir įvairias raiškos galimybes. Violončelininkas taip pat pagerbė ir balandžio pabaigoje mirusio žymiausio pasaulio violončelininko, savo dėstytojo Mstislavo Rostropovičiaus atminimą, pagrieždamas J.S. Bacho Sarabandą.
Norisi tikėti, kad pirma violončelininkų fiesta, tarytum spontaniškai prasidėjęs judėjimas, taps gražia puoselėjama tradicija. Galbūt idėja išaugs į sumanymą rengti, pavyzdžiui, M. Šenderovo violončelininkų festivalį?

Kamilė Rupeikaitė, Vakaras Michailo Šenderovo atminimui, 7 meno dienos, 2007-05-18 nr. 756

Gegužės 17 d. žymiam violončelininkui ir pedagogui Michailui Šenderovui (1917–1984) būtų sukakę 90 metų. Iš Gomelio (Baltarusija) kilęs muzikas, po Antrojo pasaulinio karo su šeima atvykęs gyventi į Lietuvą, labai aktyviai prisidėjo prie lietuvių muzikinės kultūros puoselėjimo: dėstė M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje, Valstybinės konservatorijos (dab. LMTA) kamerinio ansamblio katedroje, grojo Radiofono orkestre, Lietuvos kvartete, buvo Lietuvos kamerinio ir simfoninio orkestrų koncertmeisteris, daug koncertavo kaip solistas ir kameriniuose ansambliuose. Itin reikšminga M. Šenderovo kūrybinės veiklos sfera – lietuvių kompozitorių kūrinių violončelei atlikimas. Žymiojo muziko jubiliejinės sukakties proga prisiminimais pasidalyti paprašėme jo sūnų, kompozitorių Anatolijų Šenderovą.
Jūsų tėvo šeimoje muzikiniai genai akivaizdūs – tėvo tėvas taip pat buvo muzikantas, kontrabosininkas…
Mūsų šeimoje, kiek man žinoma, nuo 1814 m. visi iš tėvo pusės buvo muzikantai. Mama irgi buvo puiki pianistė. Mano senelis Jakovas Šenderovas buvo savamokslis muzikantas, mokėjęs groti daugeliu instrumentų. Grojo iš klausos, natas pažinojo ne itin gerai. Jo karjeros kulminacija tapo darbas Vilniaus radiofono orkestre, kontrabosų grupėje. Mano tėvas jam padėdavo – sugrodavo jo partiją, ir senelis pagal natų piešinį (aukštyn-žemyn) prisimindavo partiją iš klausos. Dirigentai net neįtardavo, kad jis nelabai išmanė muzikos teoriją! Mano prosenelis buvo fleitininkas, jo instrumentas iš dramblio kaulo šiuo metu saugomas viename iš Baltarusijos muziejų.
Kodėl būtent į Lietuvą atkeliavo Jūsų visa šeima?
Karo metu tėvas su šeima evakavosi į Sibirą: į Sverdlovską, Kuibyševą, kur tėvas dirbo Jaunojo žiūrovo teatre orkestro koncertmeisteriu ir dirigentu. Po karo, ieškodami darbo, į Lietuvą pirmiausia atvažiavo tėvo sesuo su vyru, abu gydytojai. Tuomet į Lietuvą, esančią arti Baltarusijos, natūraliai nukrypo ir tėvo žvilgsnis. Jis pasidomėjo, ar yra vieta Vilniaus radiofono orkestre – atvažiavo, pagrojo ir iškart tapo koncertmeisteriu. Nuo to laiko žemesnėse nei orkestrų koncertmeisterio pareigose jam neteko dirbti. Lietuvoje su tėvais atsidūriau 1946 metais. Po karo šeimos norėjo būti arti vienos kitų, todėl atvažiavo visa šeima, taip pat ir senelis.
Pažymėtinas didžiulis ir įvairus M. Šenderovo grotas repertuaras, kuriame buvo itin daug lietuviškų kūrinių. Kaip manote, kodėl jis skyrė tiek daug dėmesio lietuviškos muzikos puoselėjimui, kuri buvo jam svetimos kultūros dalis?
Sunku pasakyti. Jie abu su Aleksandru Livontu buvo didžiuliai entuziastai. Šiuolaikinės muzikos atlikimas greta tradicinio repertuaro tapo turbūt reikšmingiausiu tėvo, kaip solisto, akcentu kūrybiniame gyvenime. Jam buvo įdomus naujo kūrinio gimimas, būtent pats procesas – nuo užrašymo ant popieriaus iki skambėjimo. Nuolat dirbo su kompozitoriais, ir nuo kompozitoriaus pirmo atėjimo į mūsų namus iki kūrinio skambėjimo scenoje praeidavo nemažai laiko. Visa tai vykdavo man dalyvaujant (kadangi gyvenom vieno kambario bute), stebėdavau tą procesą, esu pats daug iš to pasimokęs. Galbūt dėl to nejučiom irgi pasukau šia kryptimi… Pas mus lankėsi daug kompozitorių – Vytautas Laurušas, Vytautas Barkauskas, Vaclovas Paketūras, Benjaminas Gorbulskis ir kiti – jų kūriniai violončelei pirmą kartą suskambėjo mūsų namuose. Be abejo, autoriai ir kiti atlikėjai ne visuomet priimdavo visus pasiūlymus. Audringos diskusijos vykdavo su A. Livontu, šis iš karto „sprogdavo“, jeigu kas nors jam buvo nepriimtina. Labai įdomūs būdavo pokalbiai apie muziką ir interpretaciją su Viktoru Radovičiumi – ramesni, bet ne mažiau principingi. Kai tėvas kalbėdavosi su Baliu Dvarionu, visada abu juokdavosi, tačiau tarp juokų nuskambėdavo ir labai taiklių pastabų. Stasys Vainiūnas visada būdavo ypač dėmesingas ir mandagus. Saulius Sondeckis ir Juozas Domarkas atėjo į mūsų namus po tėvo grojimo kvartete periodo, kai tėvas jau sirgo. Abu kvietė į jų vadovaujamus orkestrus, norėdami pakelti jų lygį, ir abejuose – Lietuvos kameriniame orkestre ir Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre – įvairiu laiku jis buvo koncertmeisteriu.
Kokia tėvo įtaka Jūsų, kaip kompozitoriaus, formavimuisi? Atrodo, kad violončelė yra vienas mėgstamiausių Jūsų instrumentų.
Šį instrumentą labiausiai pažįstu „iš vidaus“. Daugiausia įtakos turėjo tėvo darbas su kompozitoriais. Įsigilinęs į medžiagą, jis pateikdavo gana nemažai pastabų ir pasiūlymų. Iš tėvo grojimo Lietuvos kvartete laikų atsimenu S.Vainiūno Kvinteto gimimą, kai kūrinys po truputį praturtėjo gausiomis polifoninėmis linijomis.
Konkretūs tėvo patarimai man, kaip jaunam kompozitoriui, dažnai būdavo nelabai priimtini, nes mūsų požiūris į muziką tuo metu šiek tiek skyrėsi. Tėvas buvo romantinės mokyklos atstovas, o aš, tapęs Eduardo Balsio mokiniu, „užsikrėčiau“ šiuolaikiškumu, naujomis išraiškos priemonėmis, kas tėvui nebuvo labai artima. Tačiau vėliau, tarp kitko, tėvas yra grojęs ir Broniaus Kutavičiaus kūrinį violončelei ir pučiamųjų ansambliui: atliktas Maskvoje, kūrinys smarkiai sukritikuotas kaip avangardinis.
Bet jis grodavo ir Jūsų kūrinius.
Taip, tačiau kai kuriuos, pavyzdžiui, Sonatą violončelei ir mušamiesiems, vertino gana neigiamai ir jos negrojo. Tos sonatos estetika jam nebuvo artima. Po daugelio metų Davidas Geringas paklausė, ką turiu sukūręs violončelei – tuomet atsiminiau, kad turiu tokį „išbrokuotą“ kūrinį. Parodžiau jam, ir nuo to laiko Sonata yra vienas iš po pasaulį keliaujančių mano kūrinių, atliekama ne tik D. Geringo.
Man artimesnis buvo pats procesas, kaip tėvas dirba su kitais, negu konkrečiai tai, kaip jis dirbo su manim. Kai dirbdavo su manim, daugiau konfliktuodavom, negu sutardavom. Tačiau jis grojo mano Trio Nr. 1, Koncertą violončelei ir kameriniam orkestrui, Keturias pjeses violončelei ir fortepijonui, taip pat Sonatą violončelei ir fortepijonui, kurią parašiau jo 60-mečio proga.

Ar Jūsų kūrybinis ryšys su D. Geringu yra Jūsų tėvo, kaip pedagogo, santykių su juo rezultatas?
D. Geringo mama pažinojo mano tėvą ir atvedė 6 metų sūnų pas jį, kad tėvas patikrintų jo muzikalumą. Tėvas, apžiūrėjęs berniuko rankas ir nustatęs, kad jis turi absoliučią klausą, pasiūlė laikyti stojamuosius egzaminus ir sutiko priimti Davidą į savo klasę dešimtmetėje muzikos mokykloje (vėliau – M.K. Čiurlionio menų mokykla). Taip D. Geringas tapo violončelininku. Po metų aš irgi atėjau į tėvo klasę. Pasipykdavome, nes buvau nemažas tinginys. Vieną kartą tėvas nusivedė mane į antros klasės mokinių koncertą, kad paklausyčiau bendraamžių grojimo. Klausiau, kaip puikiai grojo Augustinas Vasiliauskas, Saulius Lipčius, D. Geringas ir – verkiau kokį pusvalandį... Mečiau groti, galbūt iš pavydo arba suvokęs, kaip smarkiai esu nuo jų atsilikęs.
D. Geringas lankydavosi pas mus – pamokos vykdavo ir namuose, kadangi mokykla tuo metu buvo mažytė, visiems joje dirbti neužtekdavo vietos. Taigi mes buvome tik pažįstami. Su tėvu D. Geringas palaikė ryšį ir tuomet, kai mokėsi Maskvos konservatorijoje pas Mstislavą Rostropovičių. Kai grįždavo į Lietuvą, visada paskambindavo savo mokytojui.
Po pergalės P. Čaikovskio konkurse jis įrašė keletą plokštelių, tarp jų – ir mano pirmąją autorinę, bet ji taip ir nepasirodė, nes D. Geringas jau ruošėsi emigracijai... Tik gerokai vėliau, 2002 m., šis archyvinis įrašas vis dėlto buvo išleistas kartu su mano „Concerto in Do“ įrašu. Po ilgos pertraukos mūsų kontaktai prasidėjo 1989 m., kai pirmą kartą išvažiavau į Izraelį ir iš ten galėjau susisiekti su pažįstamais, kurie gyvena užsienyje. D. Geringas tuo metu jau gyveno Vokietijoje, buvo pradėjęs kontaktuoti su Lietuvos kameriniu orkestru, su S. Sondeckiu. Iš jo sužinojau, kad Vokietijoje jis atliko mano Sonatą violončelei ir mušamiesiems. Mūsų bendravimui, kuris vėl prasidėjo nuo pačios Nepriklausomybės pradžios, lemiamą vaidmenį turi muzika, o ne nostalgija – jis tikrai negroja mano muzikos todėl, kad esu jo mokytojo sūnus. Galbūt D. Geringui artima mano estetika. Asmeniniai santykiai neturi jokios reikšmės. Neįmanoma jo prašyti, kad pagrotų; įmanoma tik jam pasiūlyti. Jeigu kai kurie mano kūriniai jam yra nepriimtini, jis jų paprasčiausiai negroja.
Itin reikšmingas Jūsų tėvo kūrybinis etapas buvo jo griežimas Lietuvos kvartete (1952–1961), 1959 m. pelniusiame tarptautinio konkurso laureato vardą Budapešte vykusiame J. Haydno styginių kvartetų konkurse.
Kai tėvas atėjo į Lietuvos kvartetą, šis tapo europinio masto kolektyvu, Tarptautinio konkurso Budapešte laureatu – pirmuoju (!) pokario metais. Tėvo indėlis į ano laikotarpio kvarteto laimėjimus yra didžiulis. Kvarteto veikla buvo ištisas gyvenimas jo dalyviams. Jie visi keturi ne tik grodavo, bet ir kartu leisdavo laiką, bendraudavo su kūrinių autoriais, šnekėdavo apie muziką – tai buvo kitas muzikos gimimo aspektas. Kartais tėvas paimdavo į repeticijas ir mane. Jurgis Fledžinskas atsipalaidavimui mėgdavo pašaudyti iš pneumatinio pistoleto, pamenu, kartą pataikė Kornelijai Kalinauskaitei į ranką...
Atsimenu E. Balsio, tuomet dar Leningrado konservatorijos studento, Kvarteto gimimą – paties Balsio pastabas. Prisimenu visus violončelės solo iš anuometinio kvarteto repertuaro – kažin kodėl įstrigo atmintyje glissando aukštame registre iš Belos Bartoko 6-ojo kvarteto.... Vykdavo procesas, diskusijos – tokioje kūrybinių ieškojimų atmosferoje gyveno kvarteto dalyviai ir jų šeimos.
Gegužės 9 d. Nacionalinėje filharmonijoje rengiamas netradicinis koncertas – Cello fiesta M. Šenderovo 90 metų jubiliejui pažymėti. Pristatykite šį įdomų sumanymą. Kiek violončelininkų dalyvaus šventėje?
Šios šventės organizatoriai – pirmiausia A. Vasiliauskas, D. Geringas. Tai nėra vien mano iniciatyva. Aš tiesiog pasakiau: „Ar žinote, kad kitais metais tėvui 90?“ Ir tuomet A. Vasiliauskas bei D. Geringas pasiūlė surengti koncertą, būtent violončelininkų šventę, fiestą. Kilus šiai idėjai, mes su A. Vasiliausku nuėjome į Filharmoniją ir iškart sulaukėme palaikymo – už tai Filharmonijai esu labai dėkingas.
Dalyvaus beveik visi tėvo mokiniai – A. ir V. Vasiliauskai, S. Lipčius, Albertas Šivickis, Nijolė Šimkutė-Bitenieks, iš Mančesterio specialiai atvažiuos D. Geringas. Koncerto pradžioje pats tėvas iš ekrano grieš Adagio iš J. Juzeliūno baleto „Ant marių kranto“. Karlo Davydovo „Himną“, dešimties balsų kūrinį, atliks apie 50 violončelininkų – ir jau minėti solistai, ir kiti (visi dalyviai bus paminėti koncerto metu), violončelininkai iš Nacionalinio, Valstybinio, Operos ir baleto teatro simfoninių orkestrų, Lietuvos ir Šv. Kristoforo kamerinių orkestrų, Muzikos ir teatro akademijos studentai ir net M.K. Čiurlionio menų gimnazijos moksleiviai. Nemažai violončelininkų skambino net iš kitų miestų. Prasidėjo spontaniškas, labai gražus violončelininkų judėjimas, visiškai netikėtas.
Koncertas bus ilgas – vien pirmoji dalis truks mažiausiai pusantros valandos. Kadangi tai vos ne festivalinis renginys, jis turi turėti erdvės laike.
Iki šio rengiamo koncerto net nežinojau, kad Lietuvoje yra tiek daug violončelininkų, kurie gali išeiti į sceną ir groti kaip solistai! Todėl patiriu didelį džiaugsmą, kad tėvo – violončelės patriarcho Lietuvoje – pradėtas darbas plečiasi; atėjo nauja karta su kita estetika ir kitomis galimybėmis, violončelės menas tęsiasi. Noriu padėkoti visiems koncerto dalyviams ir organizatoriams. Tikiuosi, ši šventė suteiks malonių akimirkų ir klausytojams.
Ačiū už pokalbį.

Parengė Kamilė Rupeikaitė, Lietuvos violončelės patriarchas, Michailo Šenderovo 90-osioms metinėms, 7 meno dienos, 2007-05-04 nr. 754