Mariam Azizbekova (1919 spalio 25 d. Rostove prie Dono (Rusija) – 2012 kovo 3 d. Vilniuje) – Lietuvos pianistė, pedagogė, mokslininkė, humanitarinių mokslų daktarė, kultūros veikėja.
M. Azizbekova – „pianistė, pedagogė, mokslininkė, organizatorė – visose šiose srityse reiškėsi vienodai svariai ir reikšmingai, paliko ryškiausius pėdsakus, pasiekė aukščiausių aukštumų.“ (Ignatonis, 2010, p. 44).
Mariam Azizbekova gimė 1919 m. spalio 25 d. Rostove prie Dono išeivių iš Armėnijos šeimoje. Tėvai mėgo muziką ir šią meilę perdavė dukrai. Rostovas prie Dono garsėjo intensyviu muzikiniu gyvenimu, puikiais muzikos pedagogais. Tad dar besimokydama muzikos mokykloje M. Azizbekova koncertavo srities filharmonijoje ir atliko S. Prokofjevo koncertą Des-dur. Anksti pasireiškė ir jos literatūriniai gebėjimai.
1939 m. M. Azizbekova įstojo į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, pasaulinio garso pianisto prof. Samuilo Feinbergo klasę. Studijų metais nemažai koncertavo, jai artimiausia romantikų, ypač S. Rachmaninovo, F. Liszto kūryba.1946 m., baigusi konservatoriją, tobulinosi jos aspirantūroje ir 1950 m. apgynė humanitarinių mokslų menotyros kandidato (dabar – humanitarinių mokslų daktaro) disertaciją „A. K. Liadovo kūriniai fortepijonui ir kai kurios jų interpretavimo problemos“. 1950 m. M. Azizbekova drauge su vyru smuikininku V. Radovičium atvyko į Vilnių.
Studijų metai pasaulinio garso pedagogo klasėje suformavo pianistės meninius ir pedagoginius principus – kūrybinį meistriškumą grįsti tikėjimu autoriaus nuorodomis ir nuolatiniais muzikos prasmės ieškojimais.

Kūrybos metai
Vilniuje prabėgo reikšmingiausi pianistės kūrybinės biografijos metai. Drauge su kitais į Lietuvą atvykusiais menininkais, M. Azizbekova reikšmingai prisidėjo plėtojant Lietuvos muzikinę kultūrą bei ugdant pianistus profesionalus, ir net tapo savitos pianizmo mokyklos kūrėja.
Aktyviai koncertavo kaip solistė ir ansamblių sudėtyje. Pianistės repertuaras platus, aprėpiantis įvairius muzikinius stilius – jame tiek senųjų klasikų, tiek šiuolaikiniai kūriniai. Jaunystės metais jos repertuare skambėjo F. Liszto „Mefisto valsas“, R. Shumanno Simfoniniai etiudai op. 13, A. Skriabino Sonata Nr. 4, fis- dur, op. 30, C. Debussy ciklas „Dvylika eilučių“; su kameriniu orkestru atliko J. S. Bacho koncertą d-moll; su simfoniniu orkestru – F. Liszto koncertą Es-dur, Nr.1, S. Prokofjevo koncertą Des-dur, Nr. 1. M. Azizbekova siekė, kad Lietuvoje skambėtų ne tik naujausia lietuviška muzika, bet ir nauji ar mažiau žinomi užsienio kompozitorių kūriniai. Pianistė pirmoji Lietuvoje atliko G. Bacewicz, A. Liadovo, F. Liszto, O. Messiaeno, I. Stravinskio, daugelį lietuvių kompozitorių kūrinių. Parengė spaudai E. Laumenskienės Rinktinę jaunimui (1962), A. Klenickio Skerco fortepijonui (1968). M. Azizbekova ypač mėgo kamerinį muzikavimą. Daugiausiai koncertavo su vyru smuikininku V. Radovičium, po jo mirties – su smuikininku P. Kunca (V. Radovičiaus mokinys). Taip pat bendradarbiavo ir su klarnetininku A. Budriu, violončelininku M. Šenderovu, smuikininke K. Kalinauskaite, pianistais, savo mokiniais B. Vainiūnaite, S. Okruško, T. Radovič.

Pedagoginė veikla
Pasaulinio garso pedagogo Samuilo Feinbergo auklėtinė M. Azizbekova plėtojo savo mokytojo pedagoginius principus – pagarbą kompozitoriaus tekstui, atlikėjo savito kūrybinio braižo formavimo poreikį, profesionalumo ugdymą, aukštus meninius kriterijus. Pedagoginiam darbui paskyrė visą savo gyvenimą, svariai prisidėjo kuriant  Lietuvos fortepijoninę mokyklą.  Lietuvos konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) dirbo nuo 1950 iki 2005 m. Iki 1975 m. dirbusi ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – M.K. Čiurlionio menų gimnazija) daugelį savo mokinių ugdė nuo pirmos klasės iki paskutinio aukštosios mokyklos kurso.
Nuo jaunystės gilinosi į teorijos ir metodikos klausimus, būdama mokslininkė, menotyros daktarė, daug dėmesio skyrė muzikos teorijos reikšmei formuojant atlikėjo kūrybinį braižą. Pirmoji Akademijoje pradėjo dėstyti fortepijono meno istoriją, fortepijono dėstymo metodiką, fortepijono metodikos istorijos paskaitas.
1954 m. – docentė, 1976 m. – profesorė. 1969 – LTSR nusipelniusi meno veikėja.
M. Azizbekovos pianistų ugdymo metodika buvo nukreipta į pianisto profesionalumą, pagal galimybes virtuozinio meistriškumo įvaldymą. Intensyvios studijos buvo grįstos detalia, sąmoninga skambinamo kūrinio analize.
Didelį dėmesį pedagogė skyrė studentų repertuarui, siekė kuo plačiau supažindinti su virtuoziniai kūriniais, XX a. kompozitorių kūryba, lietuvių muzika. Taikliai jausdama studentų stipriąsias ir silpnąsias puses bei išsaugodama pagarbą mokinio individualybei, profesorė sugebėjo parinkti repertuarą, leidžiantį atskleisti geriausias studentų savybes. Nuo 1967 m. kelis dešimtmečius truko tradicija kasmet LMTA didžiojoje salėje rengti prof. M. Azizbekovos studentų klasės koncertus.
Išugdė iš viso – 85 studentus pianistus, kurie dirba ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Tarp mokinių – aktyviai koncertuojantys pianistai Birutė Vainiūnaitė, Zacharijus Plavinas, Sergejus Okruško, Leonidas Dorfmanas, Ričardas Biveinis, anūkas Viktoras Paukštelis, tapęs ir paskutiniuoju profesorės studentu.
Išugdyti pianistai ir pedagogai, pasklidę Lietuvoje ir pasaulyje, saugo ir puoselėja profesorės kūrybinį palikimą bei kūrybiškai tęsia jos sukurtas pianistų rengimo tradicijas.
M. Azizbekova muzikų tarpe visada buvo vertinama kaip specialistė, puikiai išmananti fortepijono pedagogiką. Ją kviesdavo pirmininkauti valstybinių egzaminų komisijoms, dalyvauti konkursų komisijų darbe.
Amžininkų atmintyje profesorė išliko kaip tvirtumą, susikaupimą ir energiją spinduliuojanti kolegė ir mokytoja, kurios darbštumas, kruopštumas ir tikslumas, noras pažinti ir suprasti, aprėpti įvairius muzikinius horizontus stebino ir įkvėpė.
Pasak prof. E. Ignatonio – „pianistė visada buvo maksimaliai susikaupusi, ori ir aristokratiška, ištikima kompozitoriaus „tarnaitė“ ir koncerto „ponia“, įtikinamai valdanti savo instrumentą, lygiavertė partnerė, organiškai dalyvaujanti kuriant vientisą muzikinį vaizdą.“(Ignatonis, 2010, p.45)

Mokslinė veikla
Sukaupta profesinė patirtis ir daugelio metų Lietuvos ir Vilniaus fortepijono meno istorijos tyrimai atskleisti dviejose M. Azizbekovos monografijose: F“ortepijono menas Vilniaus muzikiniame gyvenime. XIX a. I pusė“ (Vilnius, 1999) ir „Fortepijono menas Vilniuje 1863-1915 metais“ (Vilnius, 1998) bei autobiografinėje knygoje „Fortepijono menas mano gyvenime“ (Vilnius, 1999). Knygų tikslas, pasak autorės, yra – „parodyti lietuvių profesionaliojo fortepijono meno savitumo genezę, ryšius su kitomis nacionalinėmis fortepijono meno mokyklomis, išryškinti kai kurių atlikimo ir mokymo problemų perimamumą ir aktualumą“.
M. Azizbekova mirė 2012 m. kovo 3 d. eidama 92 metus. Palaidota Antakalnio kapinėse Vilniuje.
Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:
Drąsutienė Liucija. „Beveik trys dešimtmečiai“. Muzikos barai, 1989 spalio 6 d. Nr 9 (56)
Drąsutienė Liucija. „Dešimtmečiai Lietuvos muzikos baruose“. 7 meno dienos, 2008 spalio 23
Ignatonis Eugenijus. „Mariam Azizbekovai – 90“.  Ignatonis Eugenijus.  „Alma mater ir pianistai“, 2010, p. 44
Ignatonis Eugenijus. „Gėlės ir varpai fortepijonui“. 7 meno dienos, 1994 spalio 28
Karaška Arvydas. Azizbekova Mariam. Muzikos enciklopedija, Vilnnius, 2000, T. 1, p. 97
Vitaitė Veronika. „Ilgiausių metų!“. Muzikos barai, 1994 Nr. 16 (159)
Vitaitė Veronika. „Pianistei, profesorei, daktarei Marietai Azizbekovai-75!“ Hortus musicus. Lietuvos muzikos akademijos laikraštis (2), 1994 m. gruodis
„Pianisto V. Paukštelio koncertas LMTA profesorei dr. Mariam Azizbekovai atminti“. Bernardinai.lt. Prieig per internetą:  http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-05-16-pianisto-v-paukstelio-koncertas-lmta-profesorei-dr-mariam-azizbekovai-atminti/82295