Juozas Indra (iki 1943 m. – Juozas Padleckis) (1918 m. kovo 18. d. Jurbarko valsčiuje, Pavietavos kaime –  1968 m. kovo 14 d. Kaune) –  dainininkas (lyrinis tenoras), kompozitorius ir dirigentas. Dosniai talentais apdovanotas muzikas, Lietuvos kultūros storijoje palikęs ryškų pėdsaką, Lietuvos operos scenoje sukūręs 25 vaidmenis, pastatęs ir dirigavęs daugiau kaip 30 scenos veikalų, sukūręs originalių kūrinių, reikšmingų lietuvių muzikos kultūros raidai.

Juozas Indra gimė 1918 m. kovo 18 d. Pavietavos kaine, netoli Seredžiaus, gausioje smulkaus ūkininko Padleckio šeimoje – buvo septintas vaikas. Anksti išryškėjo jo muzikiniai gabumai. Visi šeimos nariai buvo muzikalūs, mėgo dainuoti. Tad ir pirmąsias muzikos pamokas Juozas gavo iš savo brolio Stasio, kuris net suorganizavo šeimos chorą. Choras dainavo harmonizuotas lietuvių liaudies dainas, koncertuodavo apylinkėje ir greitai išgarsėjo, o 1934 m. buvo pakviestas dainuoti net į Kauno valstybinį radiofoną. Juozas greitai pramoko vargoninkauti, o jau būdamas 11–12 metų kartais pavaduodavo brolį ir kaip chorvedys. Juozas mokėsi Armeniškių pradžios mokykloje, čia įvyko ir pirmasis būsimojo daininiko solinis pasirodymas. 1934–1937 m. Seredžiuje Juozas grojo brolio Stasio suburtame pučiamųjų orkestre. Turėdamas absoliučią klausą, Juozas tik perklausęs kūrinį iš plokštelės, gebėjo užrašyti instrumentų partijas. 1935 m. Juozo muzikalumą pastebėjo Kėdainių pulko orkestro vadovas kapelmeisteris Bronius Jonušas ir paskatino jį stoti į pulko orkestrą ir, 1936 m. atvykęs į Kėdainius, Juozas tapo III pėstininkų pulko orkestro auklėtiniu. 1938 metais J. Indra priimamas į Kauno konservatorijos vokalinį skyrių, Eugenijaus Vittingo solinio dainavimo klasę.

1942 m., būdamas ketvirtame Konservatorijos kurse, Indra paliko mokslus ir išvyko į Vilnių, kur būrėsi operos trupė. Pirmas viešas jo pasirodymas operos scenoje įvyko 1943 m. gruodžio mėn. – J. Indra atliko Hercogo vaidmenį Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“. Vilniaus operoje Juozas Indra sukūrė Almavivą Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, Tebaldą Ch. Gounod operoje „Romeo ir Džiuljeta“, Liutaurą J. Karnavičiaus operoje „Gražina“. Jis turėjo puikius vokalinius duomenis, švelnų, emocingą balsą, amžininkų lyginamą su K. Petrausku, buvo artistiškas, todėl greitai buvo pastebėtas muzikinės visuomenės.
Po karo J. Indra grįžo į Kauną ir tęsė studijas Konservatorijoje, studijavo vokalą pas Petrą Oleką, muzikos teoriją ir kompoziciją – pas Vladą Jakubėną, Juozą Gruodį, bei įsijungė į Kauno valstybinio teatro operos trupę.1945–1948 metais buvo neteisingai apkaltintas ir ištremtas į Komijos Autonominę Sovietų Socialistinę Respubliką, Vorkutos anglių kasyklos lagerį. Netrukus rimtai susirgo. Lietuvos operos teatro kolektyvui tarpininkaujant, J. Indrai buvo sušvelninta bausmė, jam leista dainuoti Vorkutos filharmonijoje ir muzikiniame teatre, čia jis dirbo ir dirigento asistentu. 1948–1953 m., grįžęs iš tremties, gyveno ir dirbo Vilniuje. Dainavo Lietuvos operos ir baleto teatre ir netrukus tapo vienu pagrindinių tenorų, dainavo daugelį svarbiausiųjų partijų ir nusipelnė didelių publikos simpatijų. Sukūrė įsimintinų operinių vaidmenų: Alfredą Dž. Verdžio „Traviatoje“, Romeo Š. Guno „Romeo ir Džiuljetoje“, Germaną P. Čaikovskio „Pikų damoje“, Sinodalą A. Rubinšteino „Demone“, kunigaikštį A. Dargomyžskio „Undinėje“, Jurodivą M. Musorgskio „Borise Godunove“ ir daugelį kitų. Nuo 1948 m. J. Indra taip pat dirbo Valstybinės konservatorijos operos klasėje.  J. Indros vadovaujamą Operos parengimo klasę lankė visas būrys žinomų Lietuvos dainininkų: M. Aleškevičiūtė, V. Blažys, I. Jasiūnaitė, A. Lietuvninkas, L. Muraška, I. Žukaitė ir kt.
J. Indros įvairialypis  muzikinis talentas vis drąsiau skleidėsi ir kompozicijoje. Pradėjęs nuo dainų, J. Indra palaipsniui perėjo prie stambesnių muzikinių formų, o 1956 m. parašė žymiausią savo kūrinį – baletą „Audronė“, kuris 1957 m. pelnė Respublikinę premiją. Nuo 1954 m. J. Indra –  Kompozitorių sąjungos narys.  Jo kūrinių sąraše – 12 originalių dainų bei romansų, choro ir solo dainos, apie 150 harmonizuotų liaudies dainų, apie 20 kamerinių instrumentinių, 10 simfoninių kūrinių,  simfonija „Griuvėsių miestas“ pagal to paties pavadinimo Salomėjos Nėries poemą (1960), muzika 8 dramos spektakliams, kino filmams „Kai susilieja upės“ (1958 m.) ir „Svetimi“ (1962 m.)
1954 –1965 metais J. Indra dirbo Kauno muzikinio teatro vyriausiuoju dirigentu, 1965–1968 metais – dirigentu. Dirigavo per 30 įvairių operų ir operečių spektaklių, daug koncertavo. Nors specialaus dirigento išsilavinimo neturėjo, tačiau puikus operinio repertuaro išmanymas bei įgimtas muzikinis talentas – operos dramaturgijos suvokimas, vokalo pajautimas, artistiškumas –  leido jam  profesionaliai atlikti dirigento darbą. Pastatė D. Čimarozos operą „Slaptos vedybos“, P. Čaikovskio „Jolantą“, G. Bizet „Perlų ieškotoją“, M. Musorgskio „Soročincų mugę“, G. Verdi „Simoną Bokanegrą“, keletą operečių, tarp jų –  B. Gorbulskio „Frank Kruk“ bei „Meilė ir Skarda“. Pasak teatrologės Dainos Klimauskaitės, J. Indrai atėjus į teatrą, jame prasidėjo dideli, ryškūs pokyčiai, operos mėgėjai išvydo daug naujų premjerų. „Jo pastangomis išaugo teatro choro bei orkestro kiekybė ir kokybė. J. Indros pastabos, patarimai solistams, kaip įveikti vieną ar kitą sudėtingą muzikinę frazę, buvo labai vertingos ir naudingos, nes jis pats buvo operos dainininkas", (…)  o ir orkestro muzikantams jis negailėjo patarimų, nes pats buvo muzikos kūrėjas, grojo ne vienu instrumentu."(Skučaitė, 2018)
To meto teatralų liudijimu, į repeticijas J. Indra ateidavo labai rimtai pasiruošęs, partitūrą dažniausiai mokėdavo atmintinai. Kaip dirigentas jis buvo reiklus ir griežtas, nemėgo kompromisų, sugebėdavo uždegti visus kūrybine nuotaika.
1959 m. J. Indrai suteikiamas LSSR nusipelniusio meno veikėjo garbės vardas.
1968 metais, ruošdamasis penkiasdešimtmečio jubiliejui, J. Indra žadėjo Vilniuje dainuoti Germaną P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“, tačiau kovo 14 dieną jo gyvenimas netikėtai nutrūko.
Juozas Indra palaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Antkapinis paminklas pastatytas1978 metais (architektė M. Jakimavičienė). 1998 m. ant namo Laisvės al. 81 atidengta memorialinė lenta (skulptorius V. Žuklys, architektas J. Lukšė).
Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:
1. Narbutienė Ona. Juozas Indra. Vilnius, 1975, 119 p.
2. Narbutienė Ona. Indra, Juozas. Muzikos enciklopedija, Vilnius,  T. II, 2003, p. 24
3. Būtasis laikas. Dirigentas Juozas Indra. Kompozitoriaus, dirigento ir dainininko Juozo Indros 80-osioms metinėms. Dalyvauja teatrologai ir teatro mėgėjai. Laida LRT, 1998 04 05. [interaktyvus] Prieiga per internetą: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1818/butasis-laikas-dirigentas-juozas-indra
4. Gaudrimas Juozas. Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai. Vilnius, 1988, p. 73
5. Lelis Jonas. Beveik kaip Kipras! : operos solisto ir kompozitoriaus J. Indros 80 metų gimimo ir 30 metų mirties sukaktis minint.  Muzikos barai, 1998, Nr. 3/4, p. 26-28
6. Juozas Indra – gyvenimas skirtas muzikai. Virtuali paroda. Prieiga per internetą: https://www.kvb.lt/indra/
7.  Mikuličiūtė-Vaitkūnienė Kristina. Muziejaus trečiadienis. Talentingasis Juozas Indra. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://pilnas.kaunas.lt/2018/11/20/muziejaus-treciadienis-talentingasis-juozas-indra/
8. Skučaitė Virginija. Netausojusio savęs kūrėjo 100-metis. Kauno diena, 2018 kovo 25
Prieiga per intenetą:
https://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/netausojusio-saves-kurejo-100-metis-856474