Jonas Aleksa ( 1939-02-23 Telšiuose – 2005-10-17 Vilniuje)– vienas žymiausių Lietuvos choro, simfoninio orkestro ir operos dirigentų, pedagogas, kultūros veikėjas 40 metų atidavęs operos ir baleto teatrui, išugdęs ne vieną talentingą dirigentą, palikęs ryškų pėdsaką ne tik Lietuvos, bet ir Slovakijos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Olandijos muzikos kultūrose.
Pradžia
Gimė Florijono ir Uršulės Aleksų šeimoje, kurioje augo trys vaikai – Jonas ir dvi vyresnės seserys. Tėvas turėjo gražų balsą, giedojo bažnyčioje ir, nors nesimokęs muzikos, grojo vargonais, pianinu, gitara ir kitais instrumentais. Nuo jo neatsiliko ir mama, dainavusi gražiu kontraltu. Tad šeimoje nestigo muzikos, dažnai apsilankydavo ir garbių svečių – rašytojų, dailininkų, muzikantų – kūrusių kultūrinį foną, kuris darė įtaką vaikų meniniam ugdymui.
Prisiminimuose apie vaikystę J. Aleksa pasakojo, kad buvo gabus įvairiems menams – turėjo gražų balsą, žavėjosi aktoryste, neblogai skambino fortepijonu ir smuiku, bet labiausiai imponavo dirigavimas.
1949-1956 m. pradėjęs muzikos mokslus, pirmiausia studijavo choro dirigavimą. Mokėsi Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dab. M. K. Čiurlionio menų mokykla), A. Jozėno klasėje. 1956-1961 m. studijas tęsė Lietuvos valstybinėje konservatroijoje (dab. Lietuvos muzkos ir teatro akademija), doc. A. Budriūno klasėje. Pirmasis gavo P. Čaikovskio vardinę stipendiją. Studijų metais (1959–1961 m.) buvo Vilniaus mokytojų namų berniukų choro „Ąžuoliukas" chormeisteris.
Konservatoriją baigęs su pagyrimu, 1962-1965 m. simfoninį–operinį dirigavimą studijavo Leningrado (dab. Sankt Peterburgas) valstybinės N. Rimskio-Korsakovo konservatorijos aspirantūroje, prof. E. Mravinskio klasėje.
Kūrybos metai
1965 m., po aspirantūros studijų Leningrado konservatorijoje, pradėjo dirbti Lietuvos valstybinio operos ir baleto teatro dirigentu (dab. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras). Likimas lėmė menininko brandai svarbių susitikimų su pasaulinio masto dirigentais – 1970 m. dalyvavo H. von Karajano seminare Leningrade, o 1973–1974 m. stažavo Vienos aukštojoje muzikos ir scenos meno mokykloje prof. H. Swarovskio ir C. Österreicherio dirigavimo klasėse. Tai, žinoma, padarė didelę įtaką jauno menininko tolesniam meniniam keliui. „Stažuotė Vienoje buvo mana iš dangaus – laimingas atsitiktinumas, ne kiekvienam pasitaiko tokia laimė“, – prisimena dirigentas.
Grįžęs iš dvejus metus užtrukusios stažuotės, nuo 1975 m. J. Aleksa buvo paskirtas operos ir baleto teatro vyriausiuoju dirigentu ir šias pareigas su nedidelėmis petraukomis ėjo beveik 30 metų. 1995-1997 m. J. Aleksa buvo dar ir teatro vadovas, 1997–2000 m. ėjo LNOBT meno vadovo, nuo 2003 m. – vyr. dirigento pareigas.
J. Aleksos kūrybinis kelias buvo turtingas meninių pasiekimų. Per 40 metų Operos ir baleto teatre parengė beveik 50 naujų operų pastatymų, apie 15 baletų, dirigavo šimtus spektaklių, koncertinių programų. J. Aleksos vadovaujamas Operos ir baleto teatro orkestras tapo koncertuojančiu – buvo organizuojami orkestro koncertai teatro fojė, atlikta daug kantatinio žanro kūrinių, pirmasis Lietuvoje atliko J. S. Bacho Mišias h-moll. J. Aleksos diriguojamos premjeros visada buvo reikšmingas Lietuvos kultūrinio gyvenimo įvykis.
J. Aleksa dirigavo spektaklius ir kituose teatruose Lietuvoje ir užsienyje. Leningrado M. Musorgskio operos ir baleto teatre 1976 m. ir 1977 m. parengė ir dirigavo G. Puccini operą „Bohema“ ir W. A. Mozarto operą „Don Žuanas“.1989-1990 m. šis teatras pakvietė J. Aleksą diriguoti „Eugenijaus Onegino“, „Pikų damos“, „Boriso Godunovo“, „Chovanščinos“" ir „Auksinio gaidelio“ spektaklius gastrolėse Paryžiuje ir Italijoje.
1990–1994 m. Jonas Aleksa buvo Slovakijos nacionalinio operos ir baleto teatro Bratislavoje vyriausiasis dirigentas. Parengė ir dirigavo nemažai operų, tarp jų: P. Čaikovskio „Pikų dama“,W. A. Mozarto „Idomenėjas“ ir „Figaro vedybos“, G. Verdi „Otellas“, Ch. Gounod „Faustas“, R. Wagnerio „Tanhoizeris“, J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, G. Donizetti „Lucia di Lammermoor“, E. Suchonio „Sūkurys" ir kt. „Išvykimas į Bratislavą buvo savęs išbandymas kitoje terpėje – kaip man pavyks prigyti visai naujame kolektyve, įdiegti tam tikrus savo principus. Atrodo, kad ketveri ten praleisti metai buvo naudingi tiek man, tiek Bratislavos operos trupei“, – prisimena dirigentas.
Su teatro kolektyvu dalyvavo Edinburgo (Didžioji Britanija) festivalyje. Su Latvijos valstybiniu simfoniniu orkestru 1993 m. ir 1994 m. gastroliavoPrancūzijoje. Tuo laikotarpiu taip pat bendradarbiavo su Vienos, Roterdamo, Hagos, Poznanės simfoniniais orkestrais, buvo spektaklių muzikinis vadovas Erfurto miesto teatre.
Su Lietuvos ir Latvijos chorais, orkestrais ir solistais koncertuose atliko užsienio ir lietuvių kompozitorių stambios formos kūrinius: J. S. Bacho Mišias h–moll, Pasijas pagal Matą, Pasijas pagal Morkų ir Pasijas pagal Joną, G. F. Händel oratoriją „Mesijas“, J. Haydno oratoriją „Metų laikai“ ir Mišias B-dur, G. Verdi „Requiem“, B. Britteno „Karo requiem“, C. Orffo kantatas „Catulli Carmina“ ir „Carmina Buraną“, F. Schuberto„Stabat Mater“, A. Schönbergo oratoriją „Gurės dainos“, J. Juzeliūno trečiąją simfoniją „Žmogaus lyra“, E. Balsio kantatą „Saulę nešantis" ir kt.
Su simfoniniais orkestrais gastroliavo buvusios Sovietų Sąjungos miestuose, Suomijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Izraelyje,Italijoje ir kitur. Atliko S. Prokofjevo, D. Šostakovičiaus, J. Bramso, A. Brucknerio, G. Mahlerio, A. Schönbergo, A. Dvorako simfonijas, M. K. Čiurlionio, J. Gruodžio, J. Juzeliūno, B. Dvariono, E. Balsio, S. Vainiūno, A. Račiūno, V. Montvilos, V. Paltanavičiaus, O. Balakausko ir kitų lietuvių kompozitorių simfoninius kūrinius.
Dirigavo muziką filmams „Eglė“, F. Poulenco monooperą „Žmogaus balsas“, B. Bartoko operą „Hercogo Mėlynbarzdžio pilis". Diriguojant J. Aleksai, Lietuvos ir užsienio radijas bei televizija padarė nemaža įvairių kūrinių įrašų.
J. Aleksa Vilniuje buvo vienas iš kamerinio orkestro įkūrėjų ir dirigentas. Koncertiškai atliko H. Purcello operą „Didonė ir Enėjas".
J. Aleksa žinomas ir kaip talentingas pedagogas. Nuo 1965 m. buvo Lietuvos valstybinės konservatorijos Operinio parengimo katedros dėstytojas, nuo 1986 m. docentas, nuo1996 m. profesorius. Išugdė ne vieną talentingą dirigentą. Jo buvęs mokinys Julius Geniušas – Kauno muzikinio teatro vyr. dirigentas. Taip pat dėstė ir Choro dirigavimo bei Orkestrinio dirigavimo katedrose. Jo palydėti savo karjerą operos teatre pradėjo Joana Gedmintaitė, Egidijus Dauskurdis, Laimonas Pautienius, Sandra Janušaitė, Jurgita Adamonytė.
Nuo1995 m. J. Aleksa – tarptautinio studentų simfoninio orkestro meno vadovas ir dirigentas.
1975, 1980 ir 1985 metais buvo Respublikinių dainų švenčių dirigentas.
1970 m. jam suteiktas Nusipelniusio artisto, 1978 m. Liaudies artisto garbės vardai. 1982 m. J. Aleksa apdovanotas Lietuvos valstybine premija, 1995 m. – Latvijos Respublikos Didžiuoju muzikos prizu, 1995 m. – Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu. 2003 m. dirigentas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
2004-aisais J. Aleksa parengė itin sėkmingą J. F. Halevy operos „Žydė“ pastatymą, kuris iki šiol išlieka vienu geriausių LNOBT operos spektaklių, su Lietuvos kameriniu orkestru filharmonijos didžiojoje salėje atliko F. Schuberto Ketvirtąją simfoniją („Tragiškoji“). 2005 m. repetavo baletą „Ana Karenina“, bet šio jo paskutinio pastatymo premjeros Maestro nebuvo lemta sulaukti.
Mirė 2005 metų spalio 17 d. būdamas 66-erių. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse Menininkų kalnelyje. Skulptorius Gediminas Piekuras sukūrė J. Aleksos skulptūrą, kuri stovi Operos teatre.
Šaltiniai
Barkauskas, V. „Apie muzikos magą, legendą ir meilę“. Prisimenamas bendravimas su Jonu Aleksa. 7 meno dienos, 2008, 01 25 Nr. 4
Baublinskienė, B. „Mes, dirigentai, turime plačią širdį“. Joną Aleksą prisimenant. Bernardinai, 2014 01 28. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-01-28-mes-dirigentai-turime-placia-sirdi-jona-aleksa-prisimenant/113288
Dvarionaitė, M. „Tokie gimsta itin retai. Muzikos broliui Jonui Aleksai (1939 02 23 – 2005 10 15)“. 7 meno dienos, 2005 spalio 21
„Dirigentas turi būti gotiškas“. Su J. Aleksa kalbasi A. Žiūraitytė. Muzikos barai, 1996 05, Nr.10
Juodpusis, A. Aleksa Jonas. Muzikos enciklopedija. Vilnius: Lietuvos muzikos akademija, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, p. 37
Katkus, D. „Muzikos magas Jonas Aleksa“. Šiaurės Atėnai, 2007 12 01, Nr. 45
Katkus, D. „Muzikos žynys ir žinovas“. Kultūros barai, 2005 -11
Milkevičiūtė, G. „Operos riteris J. Aleksa sugrįžo į teatrą“. Respublika, 2009 m. sausio 20
„Muzikos magas Jonas Aleksa: prisiminimai, straipsniai, laiškai“. Parengė Edmundas Gedgaudas. – Vilnius: Tyto alba, 2007, 407 p.
„Opera, kaip žavi moteris“. Su J. Aleksa kalbasi Eglė Ulienė. Muzikos barai, 1995 m. Nr. 23-24
Pukytė, P. „Jau būtuoju laiku“. Iš vakarų „Beatričės namuose“ – apie dirigentą Joną Aleksą.
7 meno dienos, 2006 m. sausio 13 Nr.2
Radvilaitė, A. „Žėrintis Mocartas“. Dmitrijaus Baškirovo, Jono Aleksos ir Lietuvos kamerinio orkestro kūrybinis susitikimas. 7 meno dienos, 2005 geg. 13
Zubrickas, B. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999 m.
„Kelionė į Tilžę“ (1980)
„Legenda apie meilę“(1975)
„Hercogo Mėlynbarzdžio pilis“(1983)
„Fidelio“ (1989)
„Karmen“ (1972)
„Kunigaikštis Igoris“
„Batuotas katinas“ (1977)
„Dalia“ (2004)
„Lucia di Lammermoor“ (Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Faustas“(1971, 1974, (Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Žydė“ (2004)
„Sukilėliai“(1977)
„Du kalavijai“(1966)
„Linksmoji našlė“ (2003)
„Auksinis gaidelis“ (1989-1990)
„Werther“ (1973)
„Halka“ (1972)
„Don Žuanas"/ Don Giovanni (2002)
„Idomenėjas“ ( Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Figaro vedybos“ ( Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Figaro vedybos“ (1988)
„Borisas Godunovas“ (1982)
„Chovanščina“ / Khovanshchina (1989-1990)
„Hofmano pasakos“ ( Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Gudruolė (1965)
„Carmina Burana“ (1965)
„Bohema“ (1983)
„Madamma Butterfly“(1976)
„Vedybų vekselis (komiška) (1986)
„Gianni Schicchi“ (2000)
„Sesuo Andželika“ (2001)
„Auksinis gaidelis“/ The Golden Cockerel
„Tarnaitė ponia“ (1976)
„Didonė ir Enėjas“ (koncertinis atlikimas)
„Sevilijos kirpėjas“ (1979)
„Demonas“(1970)
„Šikšnosparnis“(1980)
„Vienos kraujas"(1998)
„Sūkurys"/ The Whirlpool ( Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Eugenijus Oneginas“ (1981)
„Pikų dama“ (Slovakijos nac. teatras - 1989)
„Don Karlas“/ Don Carlos (1981),
„Otelas“/ Otello ( Slovakijos nac. teatras – 1990-1994)
„Aida“ (1997)
„Makbetas“ (1995)
„Lohengrinas“/ Lohengrin (1969)
„Tanhoizeris“/ Tanhauser
„Laisvasis šaulys“ (1996)
„Eglė žalčių karalienė“ (1995)
„Stebuklingas mandarinas“(1978)
„Užkeiktieji vienuoliai“ (1984)
„Čipolinas“(1998)
„Jūratė ir Kastytis“(1978)
„Gudruolė“/ „Die Kluge“ (1965)
„Romeo ir Džiuljeta“(1977)
„Pelenė“ (1984)
„Vilties krantas“(1967)
„Aura“ (1986)
„Ana Karenina“(1975)
„Mergaitė ir mirtis“ (1982)
„Miegančioji gražuolė“ (1981)
„Spragtukas“ (1996)
„Graikas Zorba“ (1998)
Koncertas smuikui ir orkestrui
Mišios h-moll
Pasija pagal Matą,
Pasija pagal Morkų
Pasija pagal Joną
Koncertas violončelei ir orkestrui c-moll
„Koriolanas“, uvertiūra, op. 62
„Egmontas“, uvertiūra, op. 84
Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 61
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 4
Simfonija Nr. 2, D-dur
Simfonija Nr. 4
Simfonija Nr. 7
Koncertas smuikui ir orkestrui
„Akademinė uvertiūra“
Simfonija Nr. 1 c-moll, op. 68
Simfonija Nr. 2
Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur
Koncertas smuikui, violončelei ir orkestrui
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2
Serenada D-dur
„Karo requiem“
Simfonija Nr. 4
Simfonija Nr. 7
Simfonija Nr. 9 d-moll
Te Deum
Koncertas violončelei ir orkestrui B-dur
Septintoji simfonija
„Poloviečių šokiai“
Antroji simfonija
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1
Poema smuikui ir orkestrui
Koncertas dviem violončelėms
Concerto grosso op.6
Miserere
Requiem
Biblijos giesmės
Koncertas violončelei ir orkestrui
„Naktys Ispanijos soduose“ fortepijonui ir orkestrui
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3
Oratorija „Palaima“
„Caro mio ben“
Operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūra-fantazija
Valsas-fantazija
Koncertas fortepijonui ir orkestrui F-dur
„Bliuzo stiliaus rapsodija“ fortepijonui ir orkestrui
Oratorija „Mesijas“
Oratorija „Muzikos jėga“
Concerto grosso a-moll
Concerto grosso e-moll, op. 6 Nr.3
Koncertas vargonams ir orkestrui g-moll, op. 4, Nr. 1
Trio smuikui, obojui ir vargonams
Oratorija „Metų laikai“
Mišios B-dur
Koncertas smuikui, violončelei, obojui, fagotui ir orkestrui
Penkios pjesės
Koncertas smuikui ir orkestrui
Simfoninis paveikslas „Pacific 231“
Preliudas, arijozo ir fugetė
Koncertas smuikui ir orkestrui
Adagio iš baleto „Spartakas“
Koncertas marimbai ir styginių orkestrui
Vivaldi stiliaus koncertas smuikui ir orkestrio
Rondino Beethoveno tema smuikui
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2
Koncertas fortepijonui ir orkestrui
Ketvirtoji simfonija
Penktoji simfonija
Koncertas smuikui ir orkestrui
Didžiosios mišios c-moll
Karūnavimo mišios
Koncertas klarnetui A-dur
Koncertas obojui ir orkestrui C-dur
Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur
Koncertas smuikui ir orkestrui A-dur
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Es-dur
Koncertinė simfonija smuikui, altui ir orkestrui
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 24 c-moll
Simfonija Nr. 38 D-dur (Prahos)
Requiem
„Naktis Raganų kalne“
Kantata „Catulli Carmina“
Kantata „Carmina Burana“
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1
Penktoji simfonija
Koncertinė simfonija smuikui, altui ir kameriniamorkestrui
Koncertas vargonams ir orkestrui
Klasikinė simfonija
Kantata „Aleksandras Nevskis“, op. 78
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 1
Koncertas fortepijonuii ir orkestrui Nr. 1
Koncertas fortepijonuii ir orkestrui Nr. 2
Koncertas fortepijonuii ir orkestrui Nr. 3
Sinfonia Concertante op. 125 violončelei ir orkestrui
Simfonija Nr. 5 D-dur, op. 100
„Simfoniniai šokiai“
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 3
Kantata „Pavasaris“
Pavana
Rapsodija smuikui ir orkestrui
„Stabat Mater“
Simfoninė poema „Sadko“
„Stabat Mater“
Simfonija D-dur (Venecijietiška) kameriniam orkestrui
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr.1
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 3
Oratorija „Gurės dainos“
„Pelėjas ir Melisanda“
„Pragiedrėjusi naktis“
„Stabat Mater“
Trečioji simfonija
Ketvirtoji simfonija „Tragiškoji“
Penktoji simfonija
Aštuntoji simfonija („Nebaigtoji“)
Koncertas fortepijonui ir orkestrui op. 54
Koncertas fortepijonui ir orkestrui
Pirmoji simfonija
Septintoji simfonija
„Tuonelos gulbė“
Koncertas smuikui su orkestru d-moll, op. 47
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1, op. 35
Tryliktoji simfonija
Penktoji simfonija
Septintoji simfonija „Leningrado“
„Jerevano etiudai“
Burleska fortepijonui ir orkestrui
„Herojaus gyvenimas“
„Taip kalbėjo Zaratustra“
Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur
Islandų melodija
„Patetinė oratorija“
Koncertas smuikui ir orkestui Nr. 1
Sonata smuikui ir obojui
„Requiem“
Ketvirtoji simfonija f-moll, op. 36
Penktoji simfonija, op. 64
Šeštoji simfonija
Variacijos rokoko tema violončelei ir orkestrui, op. 33
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 2
Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur, op. 35
„Romeo ir Džiuljeta“, uvertiūra-fantazija
Operos „Rienzi“ uvertiūra
Operos „Niurnbergo meisterzingeriai“ uvertiūra
Koncertas fortepijonui ir orkestrui
„Prie mėlynos gėlės“, ciklas kameriniam chorui ir instrumentiniam ansambliui
Antroji simfonija
„Kalnų sonata“ fortepijonui ir orkestrui
Koncertas obojui, klavesinui ir styginiams
Kantata „Saulę nešantis"
Koncertas smuikui ir orkestrui Nr. 2
muzika J. Grušo dramai „Adomo Brunzos paslaptis“
Kantata „Sakmė apie kareivio duoną“
Kantata „Brolių milžinų šalis“
„Ruduo“, chorui ir orkestrui
„Miške“, simfoninė poema
„Prie gintaro kranto"
Koncertas smuikui ir orkestrui
Pirmasis koncertas fortepijonui ir orkestrui
Variacijos liaudies temomis
„Iš Lietuvos praeities“
Gedulingas maršas iš muzikos V. Krėvės dramai „Šarūnas“
Simfoninis paveikslas „Rudenėlis“
Simfoninės variacijos
Kamerinis koncertas smuikui ir orkestrui
vokalinė simfonija „Tėvų žodis“
Trečioji simfonija „Žmogaus lyra“
Vokalinė simfoninė poema „Pelenų lopšinė“
„Audronaša“, simfoninė poema
„Gotiškoji poema“
Romantiškoji uvertiūra
Autokoliažas Nr.2
Kameriniai paveikslėliai simfoniniam orkestrui
„Šventė“
Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 Es-dur, op. 15
Koncertas smuikui ir orkestrui F-dur
Sutartinė
Simfonija cis-moll
Rapsodija smuikui ir orkestrui
„Rojaus paukščių giesmės“ styginių orkestrui
„Toccata diavolesca“ styginių orkestrui
J. Aleksa – didelės erudicijos muzikas, vienas įdomiausių Europos ar net pasaulio dirigentų-interpretatorių. Jo kaip dirigento likimas, tikiu, galėjo susiklostyti kitaip, bet jis ėjo absoliučios doros keliu, gyveno vien muzika, nesirūpino dėl pripažinimo ir todėl buvo nepakankamai įvertintas. Profesorius sakydavo, jog pripažinimas turi ateiti per muziką, ne kitokiais būdais. Kita vertus, jo karjerai sutrukdė nepalanki politinė situacija, uždaros sienos, o kai jos atsidarė, sveikata jau neleido pasinaudoti rimtais darbo pasiūlymais. Toks pasišventimas darbui man yra pavyzdys.
Jauno dirigento debiutas operoje paliko labai malonų įspūdį. J. Aleksa dirigavo labia užtikrintai ir pakiliai, visur jautėsi tvirta ranka, muzikinis subrendimas, gilus veikalo išstudijavimas, kūrybinis kontaktas su dainininkais ir orkestru. Imponuoja dirigento išraiškingos rankos, artistinis valingumas, gerai paskirstytas dėmesys.
Prancūzų kompozitoriaus A. Honegerio simfoninis paveikslas “Pacific 231” Vilniuje suskambo nebe pirmą kartą, bet pastaroji interpretacija buvo nepalyginti įdomesnė už anksčiau girdėtas. Dž. Rosinio “Stabat mater” buvo concerto dėmesio centre. Kad šis kūrinys nuskambėjo puikiai – vėl neabejotinas dirigento J. Aleksos nuopelnas. Pusiausvyra tarp choro, orkestro ir solistų, vientisa dinaminė-dramatinė linija, logika ir kartu – laisvė bei šiluma interpretacijoje suteikė šiam kūriniui didelę meninę jėgą.
…Yra įvairaus skonio muzikos mėgėjų. Tačiau galima tvirtinti – kas beišgirs Katulos dainas, kiekvienam jos paliks neišdildomą įspūdį. Šia prasme jauno operos ir baleto teatro dirigento J. Aleksos paruošta Katulos dainų premjera yra žymus įvykis mūsų muzikiniame gyvenime.
Pirmieji dirigento mostai, pirmosios choro frazės, ir visi – orkestras, choras ir pilna klausytojų sale – pakluso jo valiai. Buvo aišku, kad tai žymiai daugiau, negu sėkmingas kūrinio atlikimas. Tylos akimirka, pasibaigus simfonijai, ir audringos publikos ovacijos, dar ir dar kartą kviečiančios kompozitorių ir dirigentą, parodė, jog klausytojai suprato ir įvertino naują kūrinį (J. Juzeliūno III simfonija “Žmogaus lyra”). (…) Filharmonijoje dar nesunku suskaičiuoti jo diriguotus koncertus. Bet svarbu tai, kad kiekvienas jų atnešdavo kažką naujo, tapdavo tikra muzikos mylėtojų švente. Čia nesutiksime daug grout kūrinių – dirigentas visada paruošia ką nors įdomaus, mažiau žinomo.(…) Newreikia būti muzikantu, kad pastebėtum, kaip, atsistojus J. Aleksai prie pulto, visas orkestras pasitempia, tarsi kiekvienam orkestrantui ir choristui persiduotų ta vidinė jėga, kuri atsispindi jo veide, jo mostuose.
Skelbimai, pranešę apie pirmąjį Jono Aleksos vedamo kamerinio orkestro koncertą, labai sudomino muzikos mėgėjus. (...) Gal ir buvo ruoštasi daryti vertinimo nuolaidų, įprastų pradedantiesiems kolektyvams, bet neteko – publika išgirdo pilnakrauję, įtaigiai ir išraiškingai atliekamą muziką. Tai, be abejo, dirigento J. Aleksos talento ir gero dalyvių profesinio pasiruošimo vaisius. (...) programos viršūnė buvo neoklasicizmo stiliaus A. Honegerio Preliudas, arijozo ir fugetė, o ypač P. Hindemito Penkios pjesės. Grodamas šiuos kūrinius, kolektyvas įrodė esąs rimtas šiuolaikinės muzikos atlikėjas. (...) Bet visgi, ypač Penkių pjesių, atlikimą, be abejonės, galima pavadinti puikiu. Tokiu grojimu orkestras prideramai reprezentuotų mūsų muzikos kultūrą bet kurioje estradoje. (...) Sėkminga naujo orkestro veiklos pradžia įrodė, kad mūsų respublikoje užtenka pakankamai kvalifikuotų atlikėjų ir dviem kameriniams orkestrams.
Ką galima pasakyti apie naująją “Bohemos” premjerą? Pirmiausia, tur būt, tai, kad tą vakarą pajutome tikrąją veristinės muzikos dvasią, skatinusią sceninę tiesą, ansambliškumą. J. Aleksos išraiškingų rankų mostai, skvarbus žvilgsnis, judri ir impozantiška povyza, kupina gilaus muzikalumo, prikaustė ne tik orkestrą, dainininkus, bet ir žiūrovus. Veikalo muzikinę dramaturgiją, atskleidžiančią meilės ir pasiaukojimo temą, dirigentas vysto nuosekliai, pasiekdamas sukrečiančią dramatinę kulminaciją operos finalinėje scenoje, besibaigiančioje Mimi ir Rudolfo tragedija. Tačiau tragiška gaida spektaklyje toil gražu nevyrauja. (…) Savo kūrybinį apogėjų dirigentas, atrodo, pasiekė paskutiniuose dvejuose spektaklio veiksmuose, kai akustiniu požiūriu dėkingoje salėje įsiviešpatavo giliai jaudinanti Dž. Pučinio muzika. (…) reikia pažymėti J. Aleksos sugebėjimą subtiliai atskleisti veikalo muzikos melodingumą, temperamentą ir polėkį, glūdinčius orkestro partitūroje.
Ne kartą buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad J. Aleksos galvoje nuolat skambėdavo muzika – jis nejučia diriguodavo net vairuodamas automobilį. O tai, kad maestro kūrinius atlikdavo ne vadovaudamasis išorine jėga ir efektais, o meile muzikai, pašnekovų lūpomis vis sugrįždavo tartum vakaro potemes vienijantis refrenas.
Vakaro programa buvo sudaryta prasmingai, remiantis tam tikromis skambėjusių kūrinių, jų autorių ar atlikėjų (pianisto Petro Geniušo, dainininkės Sigutės Stonytės) sąsajomis su J. Aleksa. Pavyzdžiui, S. Stonytė, prieš padainuodama Cerlinos dainelę iš Mozarto operos „Don Žuanas“ (akompanavo Jurgis Karnavičius), prisiminė, kad „Don Žuanas“ buvo paskutinis jos darbas su Aleksa, o maestro itin mėgo šviesią, nerūpestingą Cerlinos dainelę – ją diriguojant jo veidą nušviesdavo šypsena.
O jis kūrė muziką. Prie ko prisiliesdavo, viskas auksu virsdavo, kaip toje pasakoje. Repertuaras – neišsenkamas. Kiekvienam kūriniui sava vieta, kūrėjo gyventas laikas, jo dvasia, jo stilius. Jei P. Čaikovskis, tai su visa jo kruvina širdimi. Jei J. S. bachas – tai ir jo genijus. (…) Neatsimenu n4 vieno jo diriguoto k8rinio interpretuojant abejingai. Nebūtum radęs jo koncerte klausytojo, žvilgčiojančio į laikrodį. Turėjo karajanišką savybę pažaboti savo emocijų perteklių ir sukurti darnią proto ir jausmų pusiausvyrą.