Irena Zelenkauskaitė-Brazauskienė gimė 1961 01 21. Baigė Vilnaus J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą (dabar Vilniaus kolegija), dainavimo klasę (1983), Lietuvos muzikos akademiją , A.Kiselienės dainavimo klasę (1989).

Ji laimėjo konkursą “Vilniaus Bokštai” (1982), du respublikinius jaunųjų atlikėjų konkursus (1983). Nuo 1992 - Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto teatro solistė.

Dainavo su Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu , Lietuvos kameriniu, Lietuvos Valstybiniu simfoniniu orkestrais, diriguojant J.Domarkui, J.Aleksai, S.Sondeckiui, G.Rinkevičiui, J.Franzui, J.Bašmetui, V.Viržoniui, R.Geniušui, J.Geniušui, M.Staškui, V.Lukočiui, M.Pitrėnui.

1998 apdovanota Lietuvos Teatro sąjungos ,,Kristoforu“.

Džildos partija sudėtinga, o ir pats vaidmuo "augantis" – pradžioje matome mergaitę (analogija su Džuljeta), finale – besiaukojančią moterį. Irena Zelenkauskaitė puikiai susidorojo su savo vokaline užduotimi (pastaruoju metu apskritai tenka tik gėrėtis šios dainininkės pasirodymais). Švarus, skaidrus balsas, puiki technika, prasmingas teksto dainavimas. Tiesa, pradžioje Džilda pasirodė kiek pernelyg infantili, jau ir pirmoje scenoje buvo galima akcentuoti šiokias tokias užuominas į būsimą emocinę brandą. Tačiau apskritai paveikslas Rigoleto namuose, o ypač Džildos ir Hercogo duetas, buvo tiesiog užburiantis jau vien dėl režisūrinio ir scenografinio sprendimo. Šiek tiek mirguliuojančiame žalsvame videoprojekcijos fone Džilda ir Hercogas supasi sūpynėse. Supimosi efektas apskritai yra raminantis, o kai dar skamba nuostabi, nepriekaištingai atliekama Verdi muzika, jautiesi užburtas.

Juodasis Rigoletas, Beata Leščinska, 7 Meno dienos, 2003 11 14 nr. 589

Teatras turi dvi puikias Elvyras - dramatines gaideles akcentuojančią R. Šilinskaitę, kurios repertuare šis vaidmuo galbūt kiek neįprastas, bei I. Zelenkauskaitę, kuriai kiek organiškiau sekėsi išryškinti ne tik dramatinius, bet ir komiškus charakterio aspektus.

Memento mori, Don Giovanni..., Beata Leščinska, 7 meno dienos, 2002 10 18 nr. 539

Tai ypač buvo ryšku trečiojoje premjeroje (lapkričio 15 d.), kai visomis stygomis suskambėjo būtent Verdi Rigoletas, o jo ir Džildos (Irena Zelenkauskaitė) duetai žiūrovus tiesiog hipnotizavo. Žavi ypatingas visų I. Zelenkauskaitės vaidmenų meistriškumas, o po dramatinių Liučijos ir Donos Elvyros (“Liučija di Lamermūr” ir “Don Žuanas”) partijų dabar išvystame jos Džildą, kuri, būdama vienintelė “teigiama” spektaklio herojė, gali sušildyti niūrią ir šaltą jo atmosferą. Solistė, regis, sukurta šiai partijai: savita plastika, skaidrus, lakus balsas, įtaigūs niuansai, trapumas, nuoširdumas tirpte tirpdė Rigoleto baimę, nepasitikėjimą ir kerėjo Hercogą. Nors operoje Džilda keičiasi, mergaitė tampa pasiaukojančia moterimi, vis dėlto iš likimo gniaužtų išsiveržti nepavyksta, ir ji nuolankiai atsiduoda lemčiai. Visas solistės vaidmuo, visa partija nuo pirmo iki paskutinio garso, regis, sulydyta į nedalomą visumą.

Kitas “Rigoletas”, Justa Adomonytė, Muzikos barai, 2003 gruodis - 2004 sausis

Manyčiau, kad L. Zelenkauskaitė atsivėrė kaip nepaprastai subtili menininkė, meistrišku dainavimu ir lygiaverte vaidyba sukūrusi giliai išgyventą, sukrečiantį savosios herojės paveikslą. Jai buvo pavaldžios visos šio vaidmens plotmės, atsiskleidusios raiškiai artikuliuotoje vokalinėje partijoje. Įspūdingai ji atliko ilgąjį meilės duetą pirmajame veiksme, turtingomis balso spalvomis atskleisdama drovumą, švelnumą, kaitrią meilės liepsną ir dar daugybę savosios herojės jausmų. Operos finale jos balsas įgijo įspūdingos jėgos, tragedinio skambesio. Balsas ir gestas, švelnūs judesiai, tarsi kiek sulėtintas, natūralūs smulkučiai žingsneliai – tai vis solistės įvaldytas naujų priemonių arsenalas, kuriuo ji naudojosi virtuoziškai. Jokio dirbtinumo ar pervaidinimo. Išskirtinio pagyrimo verta I. Zelenkauskaitės dikcija, leidusi gėrėtis puikiu italų kalbos skambesiu ir pučiniška muzikos bei žodžio derme.

Živilė Ramoškaitė, "Madam Baterflai" Nacionaliniame operos ir baleto teatre, 7 meno dienos, 2006 04 07

"Arcibravo"- Irenos Zelenkauskaitės Donjai Elvyrai. Kiek psichologinių niuansų! Ir jie parodomi neutriruojant vaidybos, visuma tapusiais dainavimu ir scenine povyza išryškinant ir režisūros iškeltą personažo komiškumą, ir jo tragizmą. Vienu žodžiu, dainininkė sukūrė Vaidmenį.

Don Žuanas keri oriai, iš operos dienoraščio, 7 meno dienos, 2008 05 10