Gintaras Januševičius gimė 1985 01 16 Maskvoje, lietuvių trimitininko Algirdo Januševičiaus ir totorių bei žydų kilmės kompozitorės Nailios Galiamovos šeimoje. 1987 kartu su šeima atvažiavo gyventi į Klaipėdą. Groti fortepijonu pradėjo ketverių metų E. Balsio menų gimnazijoje mokytojos V. Potejenko specialybės klasėje. Nuo 1992 – M.K.Čiurlionio menų gimnazijos (dabar M. K. Čiurlionio nacionalinės menų mokyklos) mokinys (specialybės mokytojai – V.Kulikauskienė – 1992-1998, J.Bialobžeskis – 1998-2003). Nuo 2003 studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, doc. Jurgio Bialobžeskio fortepijono klasėje. 2004 Gintaras Januševičius išvyko tęsti studijas į Hannoverio aukštąją muzikos ir teatro mokyklą pas vieną žymiausių rusų pianistų, profesorių Vladimirą Krainevą. Nuo 2001 kasmet tobulinasi Lazario, Valentinos ir Pavelo Bermanų tarptautiniuose meistriškumo kursuose Klaipėdoje, o 2003 dalyvavo baroko ir klasicizmo muzikos seminare “Musikalische begegnungen” (Holdenstedt), kur meistriškumo pamokas vedė prof. G. Pirner iš Miuncheno.

Pirmoji konkursinė sėkmė Gintarą aplankė 16 metų, kai jis laimėjo respublikinius Balio Dvariono ir Johanno Sebastiano Bacho konkursus (2000). Po to sekė eilė kitų pergalių: Grand Prix tarptautiniame Fryderyko Chopino pianistų konkurse Estijoje 2002, diplomai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurse Vilniuje (2003) ir Monrealio pianistų konkurse Kanadoje (2004) laimėtos tarptautinių Yamaha bei Yehudi Menuhin Life Music Now fondų surengtų konkursų stipendijos. 2007 metais tarptautiniame M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse jis laimėjo trečiąją vietą, o Prancūzijoje vykusiame pianistų konkurse Piano Campus - bronzos medalį.

Pirmą kartą su orkestru Gintaras debiutavo būdamas 15 metų. Tada Vilniaus Kongresų rūmuose su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, diriguojant Vytautui Lukočiui, jis atliko Felikso Mendelsono Capriccio Brillante op. 25. Jau po savaitės įvyko Gintaro debiutas Maskvos Konservatorijos Didžiojoje salėje. Nuo to laiko pianistas su orkestrais koncertavo daugiau nei 30 kartų, pasirodė tokiose žymiose salėse, kaip Palau de la Música Catalana Barselonoje, Salle Wilfrid-Pelletier Monrealyje, Sala Mozart Saragosoje, "Estonia" Taline ir t. t. G. Januševičiaus solo rečitaliai vyko Paryžiuje, Taline, Maskvoje, Varšuvoje, Europos kultūros sostinėje Korke, Hamamatsu ir kituose miestuose. Jis bendradarbiavo su tokiais dirigentais, kaip Saulius Sondeckis, Juozas Domarkas, Gintaras Rinkevičius, Pavel Berman, Jacques Lacombe, Fuat Mansurov, Dmitry Liss ir kt.

Gintaras Januševičius nuolat koncertuoja įvairiuose festivaliuose, tarp jų vargonų muzikos festivalyje Aukštaitijoje (Utena, 2001), Tarptautiniame fortepijoninės muzikos festivalyje “Klasika” (Vilnius, 2002), festivalyje "У берегов отчизны дальней" (Maskva, 2002), festivalyje “Vasara su M.K.Čiurlioniu” (Druskininkai, 2003, 2004), Pažaislio (Kaunas, 2002), Rusų muzikos (Vilnius, 2001), Vytauto Bacevičiaus muzikos “Maištingas kūrėjas sugrįžta” (Kaunas-Vilnius, 2005) festivaliuose.

Gintaras dažniausiai atlieka rusų kompozitorių kūrinius. Didžiąją jo repertuaro dalį sudaro Sergejaus Rachmaninovo, Modesto Musorgkio, Sergejaus Prokofjevo ir kt. fortepijoniniai opusai. Taip pat pianistas garsėja savo Frederiko Chopino ir Johaneso Brahmso kūrinių interpretacijomis.

Gintaras Januševičius gyvena Vokietijos mieste Hanoveryje. Jis yra koncertų serijos "Plathner's Eleven" meno vadovas. Taip pat Gintaras neretai kuria dainas, kurių žymiausia - "Kalėdos man - tai tik tu". Sukurta 2006 ir įrašyta 19 Lietuvos atlikėjų, kurių tarpe - Karina Krysko, Vaidas Baumila, Vilius Tarasovas, Sati, Asmik Grigorian, Sostinės vario kvintetas ir daugelis kitų, ji yra žinoma Lietuvos radijo klausytojams.

Gintaras buvo pirmasis atsakęs į keturis mano klausimus, kuriuos išsiuntinėjau visiems konkurso dalyviams. Savo užkrečiama šypsena, tuo kone apčiuopiamu džiūgavimu, kad jam teko laimė dalyvauti šiame konkurse, ir nepaprastu brandumu, sklindančiu iš komentarų, išsyk pelnė mano simpatiją. Mane patraukė pačios pirmosios jo skaidrios Haydno Sonatos natos ir pusfinalyje puikiai atlikti Rachmanmovo Etiudai-paveikslai. Jo grotas Mozarto Koncertas A-dur ilgai išliks gyvas mano muzikinėje atmintyje, net jeigu šios akimirkos stebuklas žiuri narių ir nepakerėjo.

Lucie Renaud, Širdžiai neįsakysi, 2004 06 07

Iš 15 visų dalyvių, išdrįsusių imtis šių klasikų, tik Gintarui Januševičiui, kitaip nei dar septyniems pianistams, pasisekė neiškristi iš pusfinalio. Paskutinis turas patrauklus tuo, kad jame dalyvauja itin įvairaus braižo atlikėjai. Laimei, tarp jų bus ir muzikaliausia šios savaitės siela Gintaras Januševičius, praeitų metų konkurso nugalėtoją Josifą Ivanovą primenantis tik tuo, kad yra jauniausias, devyniolikos metų, dalyvis.

Christophe Huss, Metas imtis rimtų darbų, 2004 05 30

Prisipažinsiu, pravirkau, kai Gintaras Januševičius, švelnaus amžiaus - devyniolikos metų, keturių mėnesių ir penkiolikos dienų – „vaikis", užgrojo pirmąją Mozarto Koncerto fortepijonui Nr. 23 Adagio fis-moll frazę. Per visą savo gyvenimą Mozartas yra sukūręs vos porą tokių sielvartingų dalių. Ši frazė buvo atlikta nepretenzingai, su smulkiausiais niuansais ir virš klavišų šokančiais pirštais. Jokio paslėpto motyvo, jokio sentimentalumo, tik sicilianos judėjimas ir muzikos gelmė. Grojimas buvo sklidinas Mozarto dvasios, meno magijos ir paties Gintaro Januševičiaus išminties. Nežinau, ar įmanoma laimėti konkursą finale grojant Mozarto koncertą. „Būčiau galėjęs pasirinkti Liszto koncertą, bet Mozarto kūrinyje visko daugiau - jame yra viskas", - prisipažino jaunasis lietuvis vieną vėlų vakarą. Galbūt jo žodžiai skamba pernelyg paprastai, bet tuo viskas ir pasakyta. Jeigu to neužtenka įsitikinti, kad šis menininkas yra ypatingas, tai koks nors kitas dalykas būtinai įtikins. Nesvarbu, koks. Nes Gintaras Januševičius sklendžia tarytum albatrosas. Jo pasirodymai pusfinalyje ir finale man suteikė retų nušvitimo akimirkų. Jie iškrinta iš bendro konkurso konteksto (puristams galiu pasakyti, kad trečiosios dalies dešinės rankos partijoje triskart truputį užkliūta), nes jų neįmanoma priskirti kokiai nors kategorijai ar įvertinti balais. Visuotinio dėmesio centre Januševičius atsidūrė po pasirodymo pusfinalyje, kur jis „apsireiškė" tarsi būtybė iš kito pasaulio, atlikdamas Rachmaninovo Etiudus-paveikslus, op. 39. Mozarto koncertas nėra kūrinys, kurio galėjai laukti iš tokio ryškaus temperamento atlikėjo. Bet būtent jame, kitaip nei tikėjomės, atsiskleidė visa talento pilnatvė. Mes stebėjome, kaip jis geba suvaldyti, išaukštinti Mozarto muziką. Mes matėme, kaip, jam nė karto nepakylant virš forte, klavišai po jo pirštais sušvinta tūkstančiais įvairiausių atspalvių. Mes regėjome, kaip jis, tiesus it styga, guviai pliekia ritmus, judėdamas pirmyn su meistrui deramu paprastumu ir jaunam vyrui būdinga energija Tuo niekada nesinaudojama dėl efekto, o kairė ranka niekada nesiekia pranokti dešinės. Januševičius pasirinko patį neefektingiausią koncertą ir sugrojo jį pačia neefektingiausia maniera, spinduliuojančia lengvų it plunksna štrichų žaisme.

Christophe Huss, Albatrosas, 2004 06 01

Nesurizikavus pripažinti Gintaro Januševičiaus genialios kibirkšties (nors pagaliau juk už tai ir teikiami nuopelnus liudijantys pažymėjimai…), [žiuri] pasirinkimas labiau panėšėjo į palikimo dalybas “gerimes šeiminykščiams”. Toks tad pasirinkimas, atspindintis gynybinę [žiuri] poziciją. Vadovaujantis tokia logika, nekiltų nė menkiausios minties siųsti ryškų genijų ar koncerto žanro neįvaldžiusį pianistą į platųjį pasaulį susiremti su orkestrais, tokiu būdu iš karto eliminuojant lietuvį… Atsiribojant nuo gynybinių aspektų, drauge su gilų įspūdį palikusiu Salovu, iš šio 2004 metų konkurso prisiminsiu dar du vardus: Gintarą Januševičių ir Davidą Fray’ų. Pirmasis, mano požiūriu, per visą šią fortepijoninės muzikos savaitę pateikė labiausiai pribloškiantį Rachmaninovo Etiudų-paveikslų atlikimą. Januševičius tarsi iš naujo atkuria kompozitoriaus sukurtą kūrinį ir šia savo savybe išsiskiria bene iš visų 23 konkurse dalyvavusių pianistų. Nors jam dar stinga patirties apginti savo pozicijas prieš orkestrą, grojantį Mozartą kiek kitaip nei jis, jo Mozartas buvo išties vertas pasigėrėjimo.

Christophe Huss, “Geras šeiminykštis ir tobulas žentas”, 2004 06 04

Šios dalies pabaiga, su savo laipsnišku judėjimu tarp pianissimo ir smulkiausių detalių, buvo bemaž tokia pat žavinga kaip ir Gintaro Januševičiaus atliekamas Adagio iš Mozarto Koncerto Nr. 23.

Christophe Huss, “Gališkas gaidelis”, 2004 06 03

… albatrosiškasis Januševičius – muzikantas, kurio nervai nuolat kybo ties kritine riba – užsisklendė savo pasaulyje (tiesą sakant, kokia jam nauda iš bendravimo su orkestru, grojančiu Mozartą tokia nuvalkiota ir sunkiasvore maniera, absoliučiai priešinga jo interpetacijai?)… Kaip ir Januševičiaus, jo [Sergejaus Salovo – vert. past] išradingumui, atrodo, nėra ribų: jis gali praskrieti per klaviatūrą, nė kiek nemažindamas garso jėgos. Be to, jis lieka ištikimas tekstui (akcentams!), o svarbiausia – kūrinio dvasiai.

Christophe Huss, “Liūtas karalius”, 2004 06 02

Kalbėdama apie Haydno sonatas, aukso viduriu laikyčiau Gintaro Januševičiaus “optimistinį” Sonatos C-dur pirmosios dalies variantą.<...>Išties sužėrėjo etiudai: Liszto Campanella ir ypač – Rachmaninovo Etiudas-paveikslas D-dur, op. 39 Nr. 9. Žavesiu ir romantiniu polėkiu tikriausiai grįsta Gintaro Januševičiaus sėkmė publikos akyse. Man labai patiko Gintaro atlikta Andrejevo Lemtis – ypač įvairūs dinaminiai niuansai, tiksliai pagal autoriaus nuorodas kaitaliojami štrichai. Lėta, minkšta, puikiai legato jungiama Čiurlionio fuga buvo pagrota įprastine šiam pianistui romantine maniera, panašiai ir Trys pjesės viena tema. Šią stilistinę tendenciją palaikė laisvai plaukiantis Chopino Noktiurnas Des-dur, subtiliai žaisminga Nikolajaus Medtnerio Pasaka,<...>Pasirodymo kulminacija – bravūriška, kupina efektingų perėjimų iš vienos srities į kitą Liszto sonata-fantazija Perskaičius Dantę. Gintaras Januševičius Liszto Koncerte Nr.1 Es-dur parodęs puikią techniką, nuostabų lengvumą plazdenančiuose pirmosios dalies pasažuose bei efektingą bravūriškumą kulminacijose. Januševičiaus skambinamas Lisztas – spalvingas ir lengvabūdiškas salonų liūtas.

Lina Navickaitė, Muzikos barai, 2003 Nr.10

Rugsėjo 21 d. Vilniaus rotušėje klausėmės jaunosios mūsų kartos pianisto Gintaro Januševičiaus rečitalio. […] Koncerto programa atspindėjo tam tikrus Gintaro muzikinius prioritetus, pomėgius. […] programos ašis vis dėlto buvo S.Rachmaninovas [Etiudai-paveikslai op.39 Nr.1-5], kurio muzika Gintarui akivaizdžiai artima dramaturgine logika, pianistine apimtimi ir bendra pajauta. Būtent šiame cikle geriausiai iš visos programos atsiskleidė Gintaro pasaulėjauta ir meninė įtaiga. Ypatinga vietą programoje užėmė ir F.Chopino Baladė f-moll – jau vien dėl to, kad, kitaip nei kitos baladės, ji pianistų rečitaliuose skamba gana retai. Čia Gintaras parodė savo brandą rasdamas tokį interpretacijos raktą, kuris įtikinamiausiai atskleidė kūrinio esmę – tam tikrą dramaturginį dvilypumą. Gintaras savo interpretacinius sumanymus realizuoja paprastai, bet giliai, išvengdamas nereikalingų “saldinimų”ir paviršutinės melancholijos. Ypatingų techninių sudėtingumų ir virtuoziškumų išsiskyrė žymaus rusų pianisto ir dirigento M.Pletniovo aranžuota P.Čaikovskio baleto “Spragtukas” muzika. Gintaras atliko keturias dalys iš šios koncertinės siuitos[…]. Anot paties Gintaro, šis ciklas – tarsi grįžimas mintimis į vaikystės pasakų pasaulį. Dar pridurčiau – labai aukštai pakėlus pianizmo kartelę… Baigdamas prisiminiau jo mokytojo doc. Jurgio Bialobžeskio žodžius, kurie, regis, taikliausiai apibūdina Gintarą kaip profesionalų atlikėją, menininką: “ Gintaras – ne tik talentingas, bet ir fanatiškas”.

Tomas Bakučionis, „Gintaro Januševičiaus rečitalis”, Muzikos barai 2004 Nr.10-11

Sceną palikus jaunųjų atlikėjų orkestrui publiką užvaldė ir sugraudino […]Gintaro Januševičiaus pagroti S.Rachmaninovo du Etiudai paveikslai, op.39 ir P.Čaikovskio-M.Pletniovo dvi pjesės iš koncertinės siuitos “Spragtukas”. Gintaras taip audringai skambino fortepijonu, kad žiūrovai, nesulaukę net kurinio pabaigos, apdovanodavo ji griausmingais plojimais.

Asta Linkevičiūtė, Didžioji muzikų paroda, Muzikos barai 2005 Nr.1-2.

Su neslepiamu susidomėjimu klausytojai laukė jauno, talentingo pianisto Gintaro Januševičiaus pasirodymo, paskambinusio W. A. Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 21 C-dur. Klausantis tarptautinio F. Chopino pianistų konkurso „Grand prix“ laimėtojo, šiuo metu Vokietijoje studijuojančio pianisto skambinimo, galėjai žavėtis išgrynintu, tobulu pianizmu, sutaurintu nuoširdaus jausmo. G. Januševičius įprasmino kiekvieną garsą aristokratišku paprastumu, jo muzikavimas tiesiog kėlė nuostabą, klausantis subalansuotų štrichų, tikslios ir taupios pedalizacijos. Atrodė, pianistas jaučiasi visiškai laisvai, improvizuodamas spalvų ir emocinių niuansų lygmenyje. W. A. Mozarto Koncerto trečioje dalyje sužėrėjo muziko išpuoselėta technika, žaibiškas dinamikos bangavimas, spalvų turtingumas.

Asta Linkevičiūtė, Jubiliejiniuose LKO koncertuose – Mozartas, pianistai ir gitara, Muzikos barai, 2005 sausis- vasaris

Tą patį rugsėjo 16-osios vakarą Kauno muzikinio teatro scenoje (kur prieškariu ir paties kompozitoriaus koncertuota) prasidėjo Vytauto Bacevičiaus muzikos festivalis. Rugsėjo 17-ąją tos pačios programos klausėmės Vilniuje, Nacionalinės filharmonijos salėje. […] Tuos du vakarus su Nacionaliniu simfoniniu orkestru Ketvirtojo koncerto fortepijonui ir orkestrui (Symphonie concertante) solistas buvo Gintaras Januševičius. Puikiai įvaldęs šiuolaikiniams virtuozams būdingą techniką, jis nė akimirkos neskyrė tam, kad ją pademonstruotų kaip dabartiniuose tarptautiniuose konkursuose itin vertinamą privalumą. Įtrauktas originalios, spalvingos muzikos, pianistas kalbėte kalbėjosi su orkestru, nenustygdamas jungėsi į išgirstamus atsakymus (arba klausimus), sudarydamas darnų ir kaip reta ryškų ansamblį su dirigentu, su paskirais instrumentininkais ir jų grupėmis, irgi be išlygų tam kūriniui pasišventusiais. Mintyse tebeskamba tarsi apčiuopiamai materialūs, pulsuojantys fortepijono garsų reljefai ir Roberto Šerveniko jautriai įprasminami, mikroniniu tikslumu "pasveriami" orkestro garsai. Tik muzikos sužavėti interpretatoriai pakyla iki tokio meninio lygmens.

Edmundas Gedgaudas, “Pianistai”, Literatūra ir menas 2005 11 25