Elena Čiudakova (1925-1973)
Elena Čiudakova (1925-05-01 Brianske, Rusija – 1973-04-07 Vilniuje) – Lietuvos operos dainininkė, lyrinis koloratūrinis sopranas, 1952–1973 m. Lietuvos operos ir baleto teatro solistė. Viena žymiausių 20 a. Lietuvos operos dainininkių, vienas puikiausių Lietuvos koloratūrinių sopranų. Daugelio amžininkų ir kritikų giriama dėl unikalaus, krištolinio balso tembro, plataus diapazono, E. Čiudakova klausytojus žavėjo ne tik puikiu dainavimu, lygia lyrine kantilena, virtuoziškomis koloratūromis, bet ir sugebėjimu įsijausti į vaidmenį, sukurti taiklų ir gilų personažo paveikslą.
Pradžia
Elena Čiudakova gimė 1925 m. gegužės 1 d., Brianske (Rusija) Aleksandros ir Venjamino Makovskių šeimoje. Nors šeimoje muzikantų nebuvo, bet ir senelis Pavelas Miasnikovas, ir mama Aleksandra turėjo gražius balsus, giedojo cerkvėje, dainavo saviveikloje. Tad ir Elena jau vaikystės metais visus žavėjo dainavimu. Netrukus Makovskių šeima paliko gimtajį Brianską ir išsikėlė į Smolenską, o karo metais (mama, Elena ir brolis Viačeslavas) pasitraukė į krašto gilumą – Kirsanovą (Tambovo sritis), kur Elena baigė medicinos seserų kursus ir pradėjo dirbti ligoninėje. Dainavo ir ligoninėje sužeistiesiems ir namie; kartu su draugais susibūrė į mėgėjų kolektyvą, kuriam vadovavo kariškis Ivanas Čiudakovas, 1943 m. tapęs E. Čiudakovos vyru. Porai išvykus gyventi į Alma Atą, vyro paskatinta, Elena įstojo į Kazachijos valstybinės konservatorijos vokalinį skyrių, tačiau pasimokiusi tik keletą mėnesių, konservatoriją paliko ir pradėjo lankyti radistų kursus. Radiste dirbo Pavlodaro aerodrome, o nuo 1944 m. paskiriama į Vilniaus meteorologijos stotį. Tuo metu ji, jau išsiskyrusi su vyru, apsigyveno mažame Vilniaus observatorijos kambarėlyje M. K. Čiurlionio gatvėje.
Balsinga mergina buvo greitai pastebėta ir pakviečiama į Pabaltijo karinės apygardos dainų ir šokių ansamblį. Čia tampa pagrindine soliste, susipažįsta su būsimuoju kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu, kuris žavivsi Elenos balsu, aranžuoja jai populiarias to meto kompozitorių (I. Dunajevskio, M. Blanterio, T. Chrennikovo, L. Utiosovo) dainas ir ragina mokytis profesionalaus dainavimo.
Studijos
Draugų paskatinta E. Čiudakova 1946 m. įstojo į direktoriaus K. Kavecko vadovaujamą Vilniaus muzikos mokyklą (dabar – Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorija). Paskiriama į talentingos pedagogės Liudmilos Menabeni klasę. Sparčiai tobulėja ir jau 1947 m. priimama į Lietuvos TSR valstybinę konservatoriją (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija). Studijuoja L. Menabeni dainavimo, Antano Sodeikos operinio dainavimo, Chaimo Potašinsko kamerinio dainavimo klasėse.
Nuomojasi kambarėlį komunaliniame bute Tarybų (dabar Šv. Stepono) gatvėje.
Kūrybos metai
Pirmasis solinis koncertas su dideliu pasisekimu įvyko 1952 m. sausio mėn. Konservatorijos didžiojoje salėje. Tais pačiais metais baigusi konservatoriją Elena jau dainuoja Operos teatre. Pirmasis rimtas vaidmuo – Violeta G. Verdi operoje „Traviata“. Per visą savo kūrybinę karjerą E. Čiudakova buvo pagrindinė šio vaidmens atlikėja, Violetą sudainavusi net 135 kartus. O po 20-ties metų šis vaidmuo tapo ir paskutiniu jos vaidmeniu.
1954 m. – Operos teatro gastrolės Maskvos Didžiajame akademiniame teatre. E. Čiudakovos Violeta įvertinta itin puikiai. Grįžus iš gastrolių jai suteikiamas Respublikos nusipelniusios artistės vardas, o teatrui – Akademinio operos ir baleto teatro vardas.
Nors jau yra pripažinta artistė, E. Čiudakova ir toliau atkakliai siekia tobulėti. Kantriai tobulina tartį – rusų tautybės dainininkė visas operos partijas dainuoja lietuviškai, lavina balsą – lanko teatro solistės pedagogės E. Kalesevičienės dainavimo pamokas, nuolat analizuoja savo klaidas, daug dėmesio skiria žodžių tarimui, logiškam frazavimui.
Per pirmuosius penkerius kūrybinės veiklos operos teatre metus E. Čiudakova sukūrė beveik visus pagrindinius koloratūrinio soprano ir didžiąją dalį geriausių savo operinio repertuaro vaidmenų: Violetą (G. Verdi „Traviata“), Marfą (N. Rimsky-Korsakov „Caro sužsdėtinė), ,Džildą (G. Verdi „Rigoletas“), Miuzetą (G. Puccini „Bohema“), Roziną (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Lakmę (L. Delibes „Lakmė“), Konstancą (W. A. Mozarto „Pagrobimas iš Seralio).
Nuo 1955 m. E. Čiudakova pradeda aktyviai koncertuoti ir repertuarą papildo kamerinės muzikos kūriniais. Koncertuoja tiek filharmonijoje Vilniuje, tiek Respublikos miestuose ir rajonuose. Per beveik du dešimtmečius dainininkės sukauptame koncertiniame repertuare – liaudies dainos, lietuvių ir rusų kompozitorių kūriniai, tarp jų: J. Gruodžio, P. Čaikovskio, N. Rimskio-Korsakovo ir S. Rachmaninovo dainos, romansai ir operų arijos, taip pat W. A. Mozarto, J. Weckerleno, F. Schuberto, J. Brahmso, E. Griego, F. Chopino, J. Strausso, G. Meyerbeerio, A. Dvořáko vokaliniai kūriniai. Dažniausiai koncertavo su nuolatine partnere pianiste H. Znaidzilauskaite. Radijo studijoje įrašė R. Gliere'o Koncertą balsui ir orkestrui (pritariant Lietuvos radijo orkestrui, dirigentas J. Vadauskas).
1957 m. kartu su operos ir baleto teatro artistų ir Valstybinės filharmonijos muzikantų grupe E. Čiudakova koncertuoja Lenkijos Liaudies Respublikoje, sudainuoja 16-oje koncertų Lenkijos miestuose – Varšuvoje, Krokuvoje, Poznanėje, Vroclave, Košaline.
1958 m. atlikėja kviečiama dainuoti Violetą Permės operos teatre, 1958 m. vasarą dalyvauja Operos teatro gastrolėse Leningrade. Dainininkė visur yra puikiai vertinama. Leningrado periodinėje spaudoje V. Dmitrijevskis ypač palankiai įvertino E. Čiudakovos Violetą: „Dainininkė scenoje gyvai jaučia savo herojės išgyvenimus. Atrodo, visas emocijas, kokias tik patiria mylintis žmogus, ji atskleidė šioje partijoje ir pakilo į didžiųjų tragedijų aukštumas.“ (J. Viliūtė, p. 69)
Tarp reikšmingiausių 1960-1970 m. antrojo dainininkės kūrybinio dešimtmečio darbų – princesė Nineta S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“, Cerlina D. Auber'o „Fra Djavolo“, Manon Lesko G. Massenet „Manon“, Džiuljeta Ch. Gounod „Romeo ir Džiuljeta“, Adina G. Donizetti „Meilės eliksyras“, Mikaela G. Bizet „Karmen, Jolanta P. Čaikovskio „Jolanta“, Olimpija J. Offenbacho „Hofmano pasakos“, Arsena J. Strausso „Čigonų baronas“.
Koncertuoja Maskvoje, Rygoje, Kaukaze, Ukrainoje, Moldavijoje, Lenkijoje. Koncertai, spektakliai plačiai išgarsina E. Čiudakovos vardą.
1963 m., po gastrolių Maskvoje, jai suteikiamas Respublikos liaudies artistės vardas.
1969 m. atnaujinamas Dž. Verdžio „Rigoletas“. E. Čiudakova parengia naują koncertinę programą ir koncertuoja su Lietuvos kvartetu, Valstybinės filharmonijos kameriniu orkestru diriguojant S. Sondeckiui.
1970 m. – pirmojo „Traviatos“ spektaklio 50-metis. E. Čiudakova, nors jau sunkiai serga, yra geros formos, pilna kūrybinių sumanymų ir dainuoja neatsisakydama nei vieno spektaklio ar koncerto, o sezono pabaigoje kartu su grupe operos teatro solistų išvyksta gastrolių į Bulgariją. Dainuoja puikiai ir sulaukia išskirtinio pripažinimo, jos Violeta vadinama vienu tobuliausių vaidmenų to meto scenoje. Grįžusi iš gastrolių E. Čiudakova plokštelių studijoje įrašo 14 J. Gruodžio dainų. Už Violetos, Džildos, Rozinos, Manon ir Lakme vaidmenis bei koncertinę veiklą jai paskiriama Respublikinė premija.
1971-1972 metų sezonas – ne mažiau aktyvus. „Sevilijos kirpėjo“, „Traviatos“, Čigonų barono“ spektakliai Vilniuje, Kaune, kituose Lietuvos miestuose, daug koncertų – teatre dainuoja kartu su estų baritonu G. Otsu. Vasarą praleidžia Kryme, kur gydosi, kaupia jėgas ir 1972-1973-jų metų sezoną pradeda kupina jėgų – dainuoja Džildą, dalyvauja koncerte Centrinei televizijai, ruošia naują vaidmenį – Fraskitą G. Bizet operoje „Karmen“, o spalio pabaigoje su menininkų grupe išvyksta į kelionę į JAV – dainuoja Čikagoje, San Franciske, Niujorke, Filadelfijoje, Los Andžele, Vašingtone.
Nors jėgos silpsta, niekam to nerodo, o dirbdama išlieka tokia pat reikli tiek sau, tiek kolegoms.
„Jos koloratūrinė technika puiki, dikcija aiški, intonacija tiksli, dinaminė skalė turtinga, taikoma saikingai, su skoniu, balso tembras skaidrus, šviesus, švelnus“ (J. Viliūtė, p. 132). Gruodžio 1 d. dainuoja „Traviatoje“ 135-jį kartą. Ir pakutinįjį.
Paskutinį kartą Elena Čiudakova dar pasirodė scenoje 1972 m. metų gruodžio 2-ąją dieną G. Verdi operoje “Rigoletas”. Svajojo dainuoti dar vienos tragiškos moters partiją – Čio-čio-san...
Deja, ankstyva solistės mirtis nutraukė jos karjerą pačiame jėgų žydėjime.
Mirė 1973 m. balandžio 7 d. ligoninėje Vilniuje.
Palaidota Antakalnio kapinėse. Antkapinis paminklas pastatytas 1977 m. (skulptorius B. Vyšniauskas)
Nors daininikės asmeninis gyvenimas klostėsi ne itin sklandžiai ir nestokojo dramatizmo, jos meniniai pasiekimai pavertė E. Čiudakovą nepamirštama Lietuvos operos legenda.
„Mūsų Violeta" – šilčiausias Čiudakovai prigijęs vardas byloja apie žmonių meilę jai. Iš tiesų, dainavusi sudėtingiausius lyrinio koloratūrinio soprano vaidmenis, labiausiai ji brangino Violetą G. Verdi „Traviatoje", ir iki šiol yra nepralenkta. Čiudakovos Violeta buvo ji pati – su nepasotinamu meilės troškuliu, šventu pasiaukojimu ir tragiškos lemties nuojauta. Lenkijos, Bulgarijos, Vokietijos operos kritikams ji tapo atradimu: „Jūsų Čiudakova – stebuklas! Ji pasaulinio lygmens dainininkė!" – rašė jie, gretindami mūsiškę Violetą ir Džildą su didžiosiomis bel canto žvaigždėmis Amelita Galli-Curci (1882–1963) ir Toti dal Monte (1893–1975).“ (G. Kaukaitė. Mūsų Violeta – Elena Čiudakova. Literatūra ir menas, 2015 m. Nr. 3520)
1997 m. balandžio 2 d. Vilniuje, ant namo Goštauto g. 4, kur 1963–1973 m. gyveno dainininkė, buvo atidengta memorialinė lenta su dainininkės bareljefu (skulptorė Skaistė Žilienė).
Parengė Aldona Juodelienė
Šaltiniai:
Adamonytė-Šlekaitienė, Justa. Mano vaikystės laikų legendos: (atsiminimai). Muzikos barai. 2005, Nr. 5/6, p. 4-6.
Kaukaitė, Giedrė. Mūsų Violeta – Elena Čiudakova. Literatūra ir menas, 2015 05 08, p. 21-23; 2015 05 22, p. 24-27.
Mikšytė, Irena. Mūsų Violeta. Kultūros barai, 1973, Nr. 6
Vyliūtė, Jūratė. Elena Čiudakova: [monografija]. – Vilnius, 1983. – 158 p.
Vyliūtė, Jūratė. Sava tarp svetimų. Krantai, 2007, Nr. 4, p. 44-47.
Žigaitytė-Nekrošienė, Audronė. Dainuoti – tai gyventi: (atsiminimai). Muzikos barai, 2005, Nr. 5/6, p. 8-9.
Маковская, Инесса. Моя сестра Елена Чудакова: о времени, о людях, о cебе. Vilnius, 2008, 415 p.
Маковская, Инесса. Наша Виолетта: Елене Чудаковой (25-летию со дня смерти). Vilnius, 1998, 31 p.
Prisiminkime. Dainuoja Elena Čiudakova (LRT laidos įrašas, 1971 m.). Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/3435
Elena Čiudakova. Vilnijos vartai. Prieiga per internetą: http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/elena-ciudakova/?let=%C4%8C
E. Čiudakovos sukurti operų vaidmenys:
Auber, Daniel
Cerlina, „Fra Djavolo“, 1960
Bizet, G.
Mikaela, „Karmen“, 1960;
Fraskita, „Karmen“, 1972.
Dargomyzhsky, A.
Olga, „Undinė“, 1954
Donizetti, G.
Adina, „Meilės eliksyras“, 1966
Delibes, L.
Lakme, „Lakme“, 1955
Gokijeli, V.
Raudonkepuraitė - „Raudonkepuraitė“, 1959
Gounod, Ch.
Džuljeta, „Romeo ir Džuljeta“, 1965
Massenet, J.
Manon, „Manon“, 1964
Moniuszko, St.
Zofija, „Halka“, 1972
Mozart, W. A
Konstanca, „Pagrobimas iš Seralio“, 1957 (Įrašas LRT)
G. Verdi:
Violeta, „Traviata“, 1952; (Įrašas LRT)
Grafienė Čeprano, „Rigoletas“, 1954;
Džilda, „Rigoletas“, 1957;
Dausų balso partija, „Don Karlas“, 1959;
Pažas, „Kaukių balius“, 1967.
Offenbach, J.
Olimpija, „Hofmano pasakos“, 1962
R. Pets
Malė, „Gudrusis Antsas“, 1964
Prokofiev, S.
Princesė Nineta, „Meilė trims apelsinams“, 1963
Puccini, G.
Miuzeta, „Bohema“, 1954
Rimsky-Korsakov, N.
Marfa, „Caro sužadėtinė“, 1952
Rossini, G.
Rozina, „Sevilijos kirpėjas“, 1956
Smetana, B.
Esmeralda, „Parduotoji nuotaka“, 1955
Strauss, J.
Arsena, „Čigonų baronas“, 1962
P. Tchaikovsky
Jolanta, „Jolanta“, 1961
V. Klova
Aukselė, „Vaiva“, 1958
Aušrelė, „Duktė“, 1960
J. Gaižauskas
Malvina, „Buratinas“, 1969
E. Čiudakovos koncertinis repertuaras:
Aleksandravičius, Z.
„Plaštakė“ (S. Santvaro ž.); (Įrašas LRT)
„Panerių gėlelė“ (K. Inčiūros ž.);
„Dangutės arija“, tercetas iš operos "Vasaros nakties sapnas" (Įrašas LRT)
Baumilas, V.
Variacijos lietuviška tema
Belazaras, A.
„Obelys“ (K. Binkio ž.)
Bizet, G.
Farandola
Blanter, M.
„Anksti rytelį“;
„Aš sodelyje buvau“;
„Mėlyna skarelė“;
„Jei tave sužeistų, mielas“;
„Volga upele“
Brahms, J.
„Prašau, atverki man duris“
Budachkin, N.
„Gėlės iš Nicos“; „Nenoriu miego“;
„Ten už guobų žydinčių“
Bulachov, P.
„Ne, aš jūsų nemyliu“
Chrenikov, T.
„Kazokai išeina į karą“
Debussy, C.
„Šešėliai“ (Įrašas LRT)
Lėtas Valsas (Įrašas LRT)
Delibes, L.
„Lėlė“;
„Bolero“;
„Ispaniška daina“;
Lakme arija su varpeliais,
Lakme ir Malikos duetas iš operos "Lakme"
Doluchanian, A.
„Nesijuok“ (Įrašas LRT)
Dunajevski, I.
„Mėnulio valsas“;
„Sveikinamoji“
Dvarionas, B.
„Žvaigždutė“ (L. Stepanausko ž.);
„Pušys“ (S. Nėries ž.)
Dvorak, A.
Lopšinė
Gliere, R.
Koncertas balsui ir orkestrui (Įrašas LRT)
Glinka, M.
Liudmilos kavatina iš operos „Ruslanas ir Liudmila“
Gorbulskis, B.
„Ilgesys“ (V. Rudoko ž.) (Įrašas LRT)
Muzikinis momentas (vokalizė) (Įrašas LRT)
Grieg, E.
„Gulbė“; (Įrašas LRT)
„Myliu“;
„Pavasario lietus“; (Įrašas LRT)
„Po mišką“; (Įrašas LRT)
„Princesė“; (Įrašas LRT)
„Rožėms žydint“; (Įrašas LRT)
„Sapnas“; (Įrašas LRT)
„Solveigos daina“; (Įrašas LRT)
„Tarp žiedelių“; (Įrašas LRT)
„Vandens lelija“ (Įrašas LRT)
Gruodis. J.
harmonizuotos lietuvių liaudies dainos: „Ulijona“; „Aš anyta“; „Saulelė raudona“; „Eglele aukštuole“, „Voverėlė“;
Gruodis, J.
originalios dainos: „Sudeginkit mane“; „Senelės pasaka“; „Amžinas keleivi“ „Diemedžiu žydėsiu“; „Alyvos“ (S. Nėries ž.); „Aš svajojau svajonėlę“ (P. Buivydaičio ž.); „Rugiagėlės“; „Ko čia taip ilgu“; „Pavasario naktis Berlyne“; „Vėjavaikis“ (K. Binkio ž.)
Gounod, Ch.
Džiuljetos valsas iš operos „Romeo ir Džiuljeta“
Guriliov, A.
Penkių liaudies dainų parafrazės: Penkios, Šešios seselės, Pasikalbėjimas, Bėki laiveli, Krinta rasa
Reiks mamytei pasakyt (Įrašas LRT)
„Širdis žaisliukas“ (Įrašas LRT)
Kabalevsky, D.
Valsas iš muzikos kino filmui „Antonas Ivanovičius pyksta“ (Įrašas LRT)
Karosas, J.
Penkios lietuvių dainų parafrazės
Klova, V.
Aušrelės ariozo iš operos „Duktė“
Kropiwnicki, A.
„Lakštingala“ (Įrašas LRT)
Laurušas, V.
„Pražydėjo“;
„Pušis“;
„Žuvelė“(E. Mieželaičio ž.)
Lecocq, Ch.
Gavotas
Massenet, J.
Manon arija iš operos "Manon" (Įrašas LRT)
Meyerbeer, G.
Pažo kavatina iš operos "Hugenotai" (Įrašas LRT)
Mozart, W. A.
Motetas "Exultate, jubilate" F-dur; (Įrašas LRT)
Nakties karalienės, Paminos arija iš operos „Užburtoji fleita“,
Konstancos arija iš opeors „Pagrobimas iš Seralio“
Molchanov, K.
„Apie akis“ (Įrašas LRT)
Orff C.
Soprano partija kantatoje „Catuli carmina“
Pakalnis, J.
Harm. lietuvių liaudies daina „Oi marti, marti“;
Romansas (B. Sruogos ž.); (Įrašas LRT)
„Rudens daina“ (S. Urbono ž.); (Įrašas LRT)
„Nepavysi“ (A. Sidabraitės ž.);
„Kai lapai krito“ (A. Briedžio ž.). (Įrašas LRT)
Puccini, G.
Miuzetos valsas iš operos „Bohema“
Rachmaninov, S.
„Alyvos“;
„Čia taip gražu“;
„Jie atsakė“;
„Kaip skaudu man“;
„Liūdna naktis“;
„Naktį sode“;
„Nedainuok, gražuole“; (Įrašas LRT)
„Po mano langais“;
„Saulutės“;
Vokalizė
Rakov, N.
Vokalizė; (Įrašas LRT)
„Išskrido sakalas“;
„Vasaros vakaras“;
„Kregždutė“
Rimsky-Korsakov, N.
„Rytietiškas romansas“;
Marfos arija iš operos „Caro sužadėtinė“;
Caraitės Gulbės arija iš operos „Pasaka apie carą Saltaną“;
Šemachano caraitės arija iš operos „Auksinis gaidelis“;
Snieguolės arija iš operos „Snieguolė“
Rossini, G.
Rozinos arija iš operos „Sevilijos kirpėjas“
Sviridov, G.
„Miškas meta paraudusius lapus“
Schaporin, J.
„Naktis padvelkė vėsuma“
Strauss, J.
„Vienos miško pasakos“; (Įrašas LRT)
„Meni pavasarį“;
Pirmasis balius iš „Čigonų barono“ (Įrašas LRT)
„Myliu tave“ (Įrašas LRT)
Schubert, F.
Serenada (Įrašas LRT)
Tchaikovsky, P.
„Lopšinė audroje“; (Įrašas LRT)
„Langą aš atidariau“; (Įrašas LRT)
„Lopšinė“; (Įrašas LRT)
„Kodėl“ (Įrašas LRT)
Weckerlin, J. B.
Pastoralės: „Pabudo Lizeta“;
Menuetas;
„Išdykėlė piemenaitė“; (Įrašas LRT)
„Viena į mišką neisiu“; (Įrašas LRT)
„Pabudimas“; (Įrašas LRT)
„Subtilios manieros“; (Įrašas LRT)
„Kalnų gėlės“; (Įrašas LRT)
„Merginos, skubėkit“; (Įrašas LRT)
„Mama, kas yra meilė?“; (Įrašas LRT)
„Metų laikai“ (Įrašas LRT)
Menuetas (Įrašas LRT)
„Lizeta atsikėlė“ (Įrašas LRT)
Verdi, G.
Džildos arija iš operos "Rigoletas";
Pažo arija iš operos "Kaukių balius"
Vila-Lobos, H.
„Bachiana“
Vlasov, A.
„Bachčisarajaus fontanas“
Žigaitis, R.
„Vaikystė“ (B. Mackevičiaus ž.)
Oi, ant kalno (ULIJONA)
Folkloras (Įrašas LRT)
Krinta rasa
Folkloras (Įrašas LRT)
Plauki, laivuži
Folkloras (Įrašas LRT)
J. Strauss Vienos miško pasakos
„… jos Violeta“ moteris, pasitinkanti meilę ir savo likimą....Čiudakova moka skaityti Verdžio intonacijų kalbą ir visą Violetos aistrą, meilę bei pasiaukojimą perteikia vien balsu, nepaprastai jautriai, juvelyriškai kruopščiai išryškindama emocinius vokalinės partijos niuansus“
(J. Vyliūtė, 136)
"Nuostabaus, sidabrinio tyrumo balsas, kupinas vidinės šilumos ir gyvenimo optimizmo, harmoningai derinosi su sceninio paveikslo tikroviškumu, begaliniu nuoširdumu ir paprastumu."
(Zenonas Paulauskas. Literatūra ir menas, 1973 IV, 14)
„Ji visada paniškai jaudindavosi, reaguodavo be galo emocingai, jos darbštumui ir atsakomybei nebuvo ribų. Pati tuo tarpu buvo labai kukli. Žmonės turbūt todėl ir mėgo jos vaidmenis, nes ji kiekvieną kartą kiekviename spektaklyje lyg balansuodavo ant neįvardijamos realybės ir persikūnijimo ribos, tiesiog magiškai veikdama žiūrovus tikrumu ir nuoširdumu.“
(Justa Adomonytė-Šlekaitienė. „Mano vaikystės laikų legendos“. Muzikos barai, 2005, Nr. 5-6)
„Kiekvienas jos dainuotas žodis buvo prasmingas, tarsi nuspalvintas, jos dainuojamas kūrinys - tai paveikslas, scena. Galima valandas kalbėti apie tokius paveikslus: trapi, baltai rausva Belazaro daina “Obelys”, saulės nutvieksta Gruodžio “Aš svajojau svajonėlæ”, tarsi iš margų lopinėlių susiūta Čaikovskio “Mano Lizutė”, vasaros nakties svaigulio įaudrintas romansas “Langą atidariau”, Rachmaninovo žalsva barkarolė “Jie atsakė”, vaiskus, perregimas jo romansas “Čia taip gera”...“
(Irena Mikšytė. Mūsų Violeta Elena Čiudakova. Kultūros barai, 1973, Nr. 6)
