Nacionalinių bei tarptautinių konkursų laureatas, pirmasis M. Rostropovičiaus violončelės fondo Kronberge (Vokietija) stipendininkas Edvardas Armonas gimė muzikų šeimoje (1978).
1996 m. baigė M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, 2002 m. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įgijo menų magistro laipsnį (studijavo savo tėvo, violončelininko prof. Rimanto Armono klasėje). 1998 - 2003 m. studijavoKelno aukštojoje muzikos mokykloje (Hochschule für Musik Köln), prof. Franso Helmersono violončelės klasėje, vėliau pas tą patį profesorių meistriškumą tobulino šios mokyklos solinėje aspirantūroje, kurią baigė 2005 m. 2001 m. studijavo Paryžiaus nacionalinėje konservatorijoje (Conservatoire National Superieur de Musique et de Danse de Paris) pas prof. Philippe’ą Mullerą. Šiuo metu atlikėjas tęsia studijas Kelno aukštosios muzikos mokyklos kamerinės muzikos aspirantūroje, Albano Bergo kvarteto profesorių klasėje. E.Armonas dalyvavo daugelyje violončelės meistriškumo kursų, kuriuose jo profesinį meistriškumą bei meninį individualumą įvertino M.Rostropovičius, Yo-Yo  Ma, D.Geringas, A.Noras,  D.Šafranas, Ph.Mulleras, L. Lesseras, Young-Chang Cho, T.Tsutsumi. 1997 m. violončelininkas buvo pakviestas stažuotis P. Boulezo įkurtoje „XX a. muzikos akademijoje“ Paryžiuje. 1999 m. dalyvavo G.Piatigorskio vardo violončelės seminare Los Andžele (JAV).

Edvardas Armonas yra keturių nacionalinių konkursų Lietuvoje laureatas, jis taip pat pelnė laureato vardą penkiuose tarptautiniuose konkursuose: Grand Prix ir I premija Tarptautiniame B. Herano violončelininkų konkurse Čekijoje (1994), III premija Tarptautiniame violončelininkų konkurse Lycene (Austrija, 1996), 1996 m. atlikėjas tapo Landgrafo von Hesseno premijos laureatu (Kronbergas, Vokietija), 2002 m. – II premija Helgos ir Paulo Hohnen fondo konkurse Kelne (Vokietija), o 2004 m. fortepijoninio trio sudėtyje tapo XIV tarptautinio kamerinės muzikos konkurso Helexpo Salonikuose (Graikija) I premijos laureatu.

Atlikėjas griežė įvairiuose tarptautiniuose festivaliuose, tarp jų – M.Rostropovičiaus garbei skirtame III violončelės festivalyje Kronberge (Vokietija, 1997), New Names Suzdalėje (Rusija, 1995), Uzedomo (Vokietija, 2000), European Academy of Arts Montepulciano (Italija, 2001), Alexandre Paley et ses Amis Moulin d’Ande (Prancūzija, 2004), Mommenta Dortmunde (Vokietija, 2004).
Edvardo Armono gastrolių maršrutai nusidriekė toli už Lietuvos: atlikėjas koncertavo Europoje, JAV bei Japonijoje. Jis griežė su Lietuvos nacionaliniu bei Lietuvos valstybiniu simfoniniais orkestrais, Grenoblio simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, Valstybiniu Vilniaus kvartetu, su dirigentais J.Domarku, R.Šerveniku, G.Rinkevičiumi, M.Pitrėnu, M.Staškumi, G.Maisu (Vokietija), F. Bouaniche‘u (Prancūzija). Nuo 2004 m. koncertuoja fortepijoninio trio PAN‘ARTA sudėtyje. Nuo 2006 m. taip pat koncertuoja Trio Armonas (Germany) sudėtyje.

„Jis yra ypatingo ryškumo talentas, kurio atlikimas pasižymi nepaprastu muzikavimo intensyvumu“ - Frans Helmerson.

"Jo virtuoziškumas toks pat stulbinantis, kaip ir jo talentas, kuris atsiskleidė ispanų kompozitorių kūriniuose. Žavintis dvasingumas, išraiškingai stiprus tonas labai greitai užvaldė klausytojus."

Kronberg Kurier, 06.06.1997

"Edvardo Armono muzikinis brandumas yra gerokai pranokęs jo amžių (...) Atlikėjas mąsto savarankiškai, laisvai ir originaliai manipuliuoja muzikinėmis sąvokomis, lanksčiai, valingai, įtaigiai interpretuoja ir beprasmiškai nesišvaisto savo temperamento bei virtuoziškumo ištekliais."

Margarita Dvarionaitė. Literatūra ir menas, 2005 01 28

"Klausant Edvardo Armono atliekamo D.Šostakovičiaus Pirmojo koncerto violončelei ir orkestrui buvo galima patirti retą atsidavimą atliekamam kūriniui – tai veikiau visiškas "užsimiršimas", magišku magnetizmu perduodamas klausytojui, kuriam belieka tik kartkartėmis sulaikyti kvėpavimą…"

Tomas Bakučionis. Muzikos barai, 1999

Lyrika – ypač stipri Edvardo Armono grojimo ypatybė. Jo atliekama A. Dvořáko koncerto violončelei ir orkestrui šalutinė tema skambėjo tarsi lyrinė giesmė violončelei.

Frankfurter Allgemeine Zeitung, 1996

Armonas pademonstravo šiltą, išraiškos kupiną violončelės skambėjimą, puikiai išplėtotą, visus techninius sunkumus lengvai įveikiantį manualinį bėglumą. Jis kvėpuoja drauge su muzika. Karlo Davydovo pjesėje „Prie fontano“ jauteisi paniręs į kunkuliuojantį vandenį. Žėrinčio virtuoziškumo srovės blykčiojo tarsi sidabrinės vandens kaskados.

Taunus Zeitung, 1997

Negalėtumei pasakyti, jog Edvardo Armono ir Edvino Minkštimo sausio 23 dieną Filharmonijos Didžiojoje salėje grotas kamerinės muzikos koncertas kažkaip ypatingai išsiskyrė iš bendro koncertinio gyvenimo fono. Veikiau, jis patenkino susirinkusios publikos lūkesčius, kuri kantriai išklausė sudėtingą programą: Gabrielio Fauré Sonatą violončelei ir fortepijonui Nr. 2, g-moll, Samuelio Barberio Sonatą violončelei ir fortepijonui c-moll, op. 6 bei to paties žanro S. Rachmaninovo kūrinį, Sonatą g–moll, op. 19. Duetas kazusą išsprendė savaip: E. Armonas pademonstravo jam būdingą lyrinio muzikavimo žavesį ir aukštą atlikimo kultūrą, E. Minkštimas – taip pat jam visada esmingą entuziastišką pagavą ir profesionalų muzikinės medžiagos išbaigtumą. Antrojoje koncerto dalyje nuskambėjusi S. Rachmaninovo Sonata įtikino pakankamu brandumu. Sodrus atspalvių, turiningas prasmių opusas leido pasireikšti violončelininko tiek dainingajam, tiek charakteringam (II d.) mąstymo pradui. Dar ryškiau atsivėrė šio atlikėjo asmenybės racionalumas ir dramaturginiai gabumai įvaldant didelės apimties kompozicijas.

Daiva Tamošaitytė, Vienas iš kamerinės muzikos koncertų, Muzikos barai