Birutė Almonaitytė (Eidukienė) (1934 m. gegužės 10 d. Būbeliuose (Šakių raj.) – 2004 m. vasrio 5 d. Vilniuje) – lietuvių dainininkė, operos solistė (mecosopranas), pedagogė.
Vienas pagrindinių Lietuvos operos mecosopranų, „didelio meninio pajėgumo ir plataus diapazono artistė, mąstanti, aukštos vokalinės kultūros dainininkė, sugebanti aprėpti įvairias muzikos meno apraiška ir paversti jas muzikos gyvenimo realybe“. (Bruveris, 1999, p. 24)

B. Almonaitytė gimė 1934 m. gegužės 10 d. Gudaičių kaime (netoli nuo Kudirkos Naumiesčio) turtingų ūkininkų šviesuolių Pijaus Almonaičio ir Viktorijos Katkevičiūtės-Almonaitienės šeimoje. Tėvas Pijus Almonaitis, muzikos ir vargonuoti pramokęs Naumiesčio bažnyčioje iš vargonininkų Dobrovolskio ir Zigmanto Survilos, 1927 m. subūrė jaunimo chorą ir jam vadovavo. Choras koncertavo kaimynų klojimuose, dalyvavo įvairiose iškilmėse, giedojo per mišias, surengdavo ir vaidinimų, o 1930 m. dalyvavo Vytauto Didžiojo 500-ųjų mirties metinių paminėjimui skirtoje Lietuvos Dainų šventėje Kaune. Birutės, augusios drauge su trimis broliais, vaikystės metai prabėgo namuose skambant dainoms ir muzikai, čia lankėsi artistai. Namų aplinka formavo kūrybingą, patriotišką, tradicinėmis vertybinėmis grįstą vaikų požiūrį į gyvenimą. 1940 m. sovietų okupacija, pasaulinis karas ir pokaris išblaškė šeimą, 1941 m. mirė tėvas P. Almonaitis, po karo į lagerį pateko mama Viktorija Almonaitienė, į Sibirą ištremtas brolis Gediminas. Nors Birutė Sibiro ir išvengė, tačiau liko be namų.
Birutė mokyklą lankė Kudirkos Naumiestyje, tetos Salomėjos Sakalauskienės globojama mokėsi Kauno vakarinėje mokykloje Vilijampolėje, dainavo chore. Dvejus metus lankė Kauno Profsąjungų kultūros rūmų vokalinį būrelį, vadovaujamą muziko, buvusio operos dainininko Juozo Katelės, kuris ir paragino B. Almonaitytę mokytis muzikos. Netrukus ji įstojo į Kauno J. Gruodžio muzikos mokyklą ir baigė dėstytojo Kazio Znamensko klasę (tuometis mokyklos direktorius). Buvo pirmoji operos solistė baigusi J. Gruodžio konservatoriją. 1957 m. įstojo į Konservatoriją Vilniuje. Tais pačiais metais B. Almonaitytė taip pat buvo priimta į Kauno muzikinį teatrą ir debiutavo Olgos vaidmeniu P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ (dirigavo Juozas Indra). 1958–1963 m. mokėsi Maskvos Čaikovskio konservatorijoje V. Roždestvenskajos klasėje, dainavo šios mokyklos Operos studijos spektakliuose.
1963–1999 m. B. Almonaitytė – Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistė. Čia jauna dainininkė ir vėl debiutavo Olgos vaidmeniu, o netrukus ji jau dainavo daugelį pagrindinių mecosoprano partijų. Jos scenos partneriai buvo Elena Čiudakova, Regina Tumalevičiūtė, Elena Saulevičiūtė, Marija Aleškevičiūtė, Valentinas Adamkevičius, Jonas Stasiūnas, Zenonas Paulauskas, Romanas Marijošius, jaunieji artistai – Virgilijus Noreika, Vaclovas Daunoras, Eduardas Kniava ir kt. Tuo metu teatrui vadovavo Vytautas Laurušas, dirigavo Rimas Geniušas, Jonas Aleksa. Solistei teko laimė dainuoti talentingų scenografų Aleksandro Benua, Mstislavo Dobužinskio, Liudo Truikio apipavidalintuose spektakliuose.
Artistė operos scenoje dainavo 43 metus, iš jų – nacionalinėje operoje – 36 metus, sukūrė 49 vaidmenis. Tarp ryškiausių – Amneris G. Verdi „Aida“, Karmen G. Bizet „Karmen“, Eboli G. Verdi „Don Carlos“, Azucena G. Verdi „Trubadūras“, Marina Mnišek M. Musorgskio „Borisas Godunovas“, Ulrika  G. Verdi „Kaukių balius“,  Klarisė S. Prokofjevo „Meilė trims apelsinams“, Aksinija T. Chrenikovo „Audroje“, Varvara R. Ščedrino „Ne vien tik meilė“, Motina V. Klovos „Du kalavijai“ ir V. Laurušo „Paklydę paukščiai“. Scenoje ji žavėjo raiškiais, įtikinamais  personažais, išraiškos jėga, kiekvienam vaidmeniui rasdavo reikiamų vokalo ir aktorinių spalvų. Solistė nevengė ir mažesnių, nepatogių vaidmenų.
Pasak dirigento R. Geniušo, „išsilavinusi, gero skonio muzikė, ji tiksliai jaučia ansamblį, greit suvokia dainuojamojo vaidmens esmę, pati randa ir pateikia daug subtilių spalvų“. (Bruveris, 2014, p. 128)
Dainavo ir mecosoprano partijas J. S. Bacho Magnificat, A. Scarlatti ir G.B. Pergolesi Stabat mater, W. A. Mozarto Requiem. Jos repertuare – gausu ir kamerinės vokalinės muzikos perlų. Daug dainavo romantinės vokalinės lyrikos – Schubertą, Schmanną, Brahmsą, Čaikovskį, Rachmaninovą. B. Almonaitytė mėgo dainuoti retai lietuvių atliekamą kamerinį prancūzų muzikos repertuarą – F. Poulenc'ą, C. Debussy, A. Honeggerą; M. de Falla, R. Straussą.  Meninis aktyvumas, platus kūrybinių interesų diapazonas, artistinis patrauklumas, atlikimo įtaiga, skaidrus, puikiai išlavintas mecosopranas bei tobulas muzikos interpretavimas atkreipė ir lietuvių kompozitorių dėmesį. Solistė daug dainavo šiuolaikinių lietuvių autorių vokalinės lyrikos, dažnai buvo pirmoji kūrinių atlikėja, populiarintoja, ne vieną kompozitorių paskatinusi kūrybai. Paliko gausią lietuviškų dainų diskografiją – buvo viena daugiausiai įrašinėjančių artisčių. Solistė gastroliavo daugelyje Europos šalių – ČSSR, Danijoje, JAV, Portugalijoje, Airijoje, Latvijoje, Rusijoje,Vokietijoje, Estijoje, Kanadoje, Švedijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Šiaurės Amerikoje. Su koncertais lankėsi ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir mažesniuose miesteliuose. Jos nuolatinė koncertų partnerė – pianistė Gražina Ručytė.
1977 m. jai suteiktas nusipelniusios artistės, 1987 m. – liaudies artistės garbės vardas.
Dirbo pedagoginį darbą „Liepaičių“ choro muzikos mokykloje, nuo 1995 m. buvo šios mokyklos vokalo skyriaus vedėja.
Su scena atsisveikino 2000 metais. Paskutinis vaidmuo – Čipra J. Strausso operoje „Čigonų baronas“. B. Almonaitytės atliekami kūriniai įrašyti 7 plokštelėse, per 200 jos įrašų sukaupta Lietuvos radijo fonduose (apie 250 kūrinių).
Kolegų, partnerių apibūdinimu – visuomet nepriekaištingai pasirengusi, patikima partnerė, niekuomet neklystanti, nepasiduodanti netikėtumams, scenoje viską daranti užtikrintai ir tiksliai. Tiek scenoje, tiek gyvenime jai buvo būdingas natūralumas ir tikrumas. Pasak J. Bruverio, B. Almonaitytei buvo būdingas įgimtas dorumas. „Jos artistiškumas nesuvaidintas, neapsimestinis, nes dainininkė priklauso tam menininkų tipui, kuris myli ir brangina meną savyje, o ne save mene“. (Bruveris, 1999, p. 22)
B. Almonaitytė mirė Vilniuje 2004 vasrio 5 d. , palaidota Antakalnio kapinėse. Antkapinį paminklą sukūrė skulptorius Stanislovas Kuzma.
2004 m. gruodžio 15 d. prie namo Vilniuje, Šv. Mikalojaus g. 1 (Senamiesčio seniūnija), kur 2002–2004 m. gyveno operos primadona ir vokalo pedagogė B. Almonaitytė, buvo atidengta memorialinė lenta su bronziniu dainininkės bareljefu. Memorialinę lentą sukūrė kaunietė skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė.
Apie B. Almonaitytę yra sukurtas filmas „Variacijos portreto tema“, scenarijaus autorius Kazimieras Garlauskas.
Nuo 2005 m. vyksta B. Almonaitytės vaikų ir jaunimo solinio dainavimo festivalis, skirtas pagerbti dainininkės atminimą, kurį organizuoja Vilniaus chorinio dainavimo mokykla „Liepaitės“.

Parengė Aldona Juodelienė
Šaltiniai:
1. Aleknaitė-Bieliauskienė Rita. „Pavasario dienelę skyniau žalią rūtelę: Lietuvos operos ir dainininkės B. Almonaitytės jubiliejui“.  Literatūra ir menas, 2000, balandžio 21, p. 12.
2. Andrikonytė Asta. „Birutė Almonaitytė balsuoja už operą“. Lietuvos rytas, Mūzų malūnas, 1997 gruodžio 9 d.
3.“ Birutė Almonaitytė: dainininkės gyvenimas, kūryba, mintys, bičiulių žodžiai“ / parengė Jonas Bruveris. Vilnius, 1999, 190 p.
4. „Su Birute Almonaityte:  dainininkės gyvenimas, kūryba, mintys, kolegų ir artimųjų prisiminimai“ / parengė Jonas Bruveris ir Rūta Gaidamavičiūtė. Vilnius, 2014, 262 p.
5. Dumbliauskaitė Lina. „Birutė Almonaitytė atsisveikino su scena“. Muzikos barai, 2000, Nr. 3/4, p. 12.
6. Jonaitytė Sofija. „Dainininkai – laimingiausi muzikantai“. Muzikos barai, 2005, Nr. 5/6, p. 10.
7 Juodpusis Vaclovas. Almonaitytė, Eidukienė, Birutė. Muzikos enciklopedija, 2000, T. 1, p. 43
8. Kalpokaitė Vlada. „Primadonos spindesys be primadoniško aištingumo“. Respublika, 2004 12 15
9. Kauzonas Ferdinandas. „Vėl skambėjo Birutės daina“. Respublika, 2001 04 03
10. Lozoraitis Julius. „Dainininkės balsas nesiliauja skambėjęs“. Lietuvos žinios, 2004, gruodžio 10, p. 9.
11. Lozoraitis Julius. „Auksinis mecosoprano ruduo“. Respublika, 1995, spalio 18 d.
12. Lozoraitis Julius. „Operos dainininkė atsisveikina su teatro scena“. Lietuvos rytas, 200 01 28
13. makeliūnienė Vytautė. „Birutė Almonaitytė – dainininkė be primadonos kompleksų“. Lietuvos aidas, 1997 11 19
14. Birutė Almonaitytė-Eidukienė. Vilnijos vartai. Prieiga per internetą: http://www.vilnijosvartai.lt/personalijos/birute-almonaityte-eidukiene/
15. Andrikonytė Asta. Dainininkė B. Almonaitytė tapo žvaigžde, nors to nesiekė. Prieiga per internetą: https://kultura.lrytas.lt/scena/2014/12/16/news/dainininke-b-almonaityte-tapo-zvaigzde-nors-to-nesieke-4308146/

„Birutė Alamonaitytė – viena populiariausių mūsų respublikos dainininkių (…) Pirmas didesnis solistės vaidmuo – Clarissė S. Prokofjevo operoje „Meilė trims apelsinams“ – atskleidė jos gerai išlavintą, plataus diapazono balsą, muzikalumą, neeilinius scenos duomenis. (…) B. Almonaitytės vaidmenys pasižymi vokalinės partijos ir sceninio vaizdo harmonija, meninio vaizdo stabilumu.“

(Zenonas Paulauskas. „Solistės branda“. Literatūra ir menas, 1976 01 24)

„Azucenos partija išryškino jos vokalinį artistiškumą, gebėjimą prabilti dramatiškai, ekspresyviai ir įtaigiai. Solistės balsas yra spalvingas ir sodrus, dainavimas nepaprastai ryškus, vaidmuo nuo pirmos iki paskutinės frazės kupinas įtampos, čia atsiskleidžia ir gaivališka meilė prisiimtajam sūnui, ir laukinis keršto troškimas.“

(Jūratė Vyliūtė. „Aplodismentai premjerai“.  7 meno dienos, 1994 03 11)

Dirbti su ja dirigentui – vienas malonumas: išsilavinusi, gero skonio muzikė, ji tiksliai jaučia ansamblį, greit suvokia dainuojamo vaidmens esmę, pati randa ir pateikia daug subtilių spalvų.

Dirigentas prof. Rimas Geniušas

Visada pasiruošusi, visada galinti dainuoti – tokia yra Birutė Almonaitytė

Dirigentas prof. Vytautas Viržonis

Dainininkai dažnai težino savo vokalą. Birutės svarbiausia, ypatingai brangintina savybė – poreikis prisikasti prie pačios vaidmens esmės.

Režisierė prof. Vlada Mikštaitė

Muzikali, artistiška, visuomet stabiliai dainuojanti savo vaidmenis, yra puiki, labai profesionali, patikima partnerė (...). Dainuoja labai tiksliai, niekuomet neklysta. Partnerio klaida jos iš vėžių neišmuš, ir, jeigu kas, partneris gali į ją „atsiremti“.

Operos solistas prof. Virgilijus Noreika

Birutės profesinės garbės, menininko atsakomybės suvokimas ir jos darbštumas yra fantastiškas.

Pianistė prof. Gražina Ručytė-Landsbergienė

„Lankstus, išlygintas, puikiai valdomas mecosopranas nekelia solistei intonacinių problemų, leidžia sutelkti visą dėmesį interpretaciojai, greitai ir kūrybiškai gausinti tiek operinį, tiek kamerinio pobūdžio repertuadą.“

Vytautas Landsbergis. Iš plokštelės 33 CM – 04121-22 anotacijos