Arvydas Markauskas (g. 1951 09 25) į Lietuvos Nacionalinį Operos ir baleto teatrą atėjo 1980 metais, baigęs tuometinę Lietuvos Valstybinę konservatoriją, Virgilijaus Noreikos klasę. Neilgai trukus jis įsitvirtino teatro pagrindinių baritonų gretose, sukūręs Onegino, Jago, Escamillo, Marcello, Grafo ("Brakonieriuje"), Smirnovo ir kitus vaidmenis. Kiek vėliau, 1988, sceną išvydo ir A.Markausko Rigoletto, mėgiamiausias solisto vaidmuo, pasak jo paties - baritono vaidmenų karalius. Praeitas dešimtmetis dainininko kūrybinėje biografijoje buvo paženklintas kitų trijų G.Verdi didžiųjų operų personažų: greta Germont'o suvaidinti Grafas di Luna, Macbeth'as ir Nabucco. Greta šios "verdianos" solisto vaidmenų sąrašą papildė ir Scarpia, Erdvilis, Zurga, Cuno ir t.t. Išties nemaža vaidmenų galerija.

Tačiau savo gyvenimą teatre A.Markauskas pradėjo žymiai anksčiau, kai dar studijų metais buvo priimtas į teatrą... scenos darbininku. Vėliau perėjo į mimansą - čia teko vaidinti ir balete:  būsimąjį solistą galėjai išvysti kad ir spektaklyje "Žizel". Pasak artisto, labai sveika prieš pradedant dainuoti scenoje pažinti teatro mechanizmą "iš vidaus", tai leidžia tą sceną tarsi "prisijaukinti".

Neaplenkė A.Markausko ir įvairių konkursų laurai. Dar studentas 1976 Rygoje vykusiame sąjunginiame konkurse solistas buvo apdovanotas antrąja premija. Dainininkas mena baigiamąjį pasirodymą su žymiuoju dirigentu Jurijumi Silantjevu. 1980 tapo tarptautinio konkurso, o 1981 M.Glinkos konkurso (žiuri pirmininkė I.Archipova) laureatu. 1986 už nuopelnus Lietuvos muzikinio teatro menui A.Markauskui buvo suteiktas Nusipelnusio artisto garbės vardas.

Lietuvai atgavus Nepriklausomybę ir atsidarius sienoms, A.Markauskas tapo dažnu Čikagos Lietuvių operos svečiu ir talkininku. Dainavo operose: "Traviata", "Perlų žvejai", "Meilės eliksyras". Kartu su Sigute Stonyte solistas surengė koncertų turnė po septynis JAV miestus. Su teatro trupe  dalyvavo operos festivaliuos: Splito (Jugoslavija) dainavo Amonasro, Jago partijas, buvo apdovanotas  specialiąja premija ir Savonlinoje (Suomija) pasirodė kaip Nabucco. Su "Don Carlos" dainavo Vokietijoje, su "Otello" - Lenkijoje; tuose pačiuose spektakliuose dainavo Maskvos Didžiojo teatro scenoje, Sankt-Peterburge, Rygoje ir kitur.

A.Markauskas neatsisako koncertinės veiklos. Yra surengęs kamerinės muzikos vakarų kartu su žmona - pianiste Irena  Čiurilaite. Dalyvavo keliuose C.Orffo sceninės kantatos "Carmina burana" pastatymuose, diriguojant ir profesoriui J.Domarkui, ir maestro G.Rinkevičiui, pastarojo interpretaciją teko atlikti ir Italijoje. Dainavo J.Brahmso "Ein deutsches Requiem". Įsimintinas buvo jo Dagono Žynys C.Saint-Saenso operos "Samson et Dalila" koncertiniame pastatyme, diriguojant J.Domarkui.

Per dvidešimt sceninės karjeros metų sukūręs daugelį svarbiausių dramatinio baritono vaidmenų, šiandien solistas ir toliau mus džiugina savo puikia profesine forma, įdomiai interpretuodamas ir tokia stambias operines drobes, kaip Nabucco, ir tokias "miniatiūras", kaip Crespelis ar Lutheris iš "Hofmano istorijų". Savo muzikaliu, "aksominio" tembro balsu A. Markauskas kiekvieną kartą, pasak J.Vyliūtės, scenoje pateisina G.Verdi pasitikėjimą vokalu, kai turi prabilti žmogaus širdis.

Nebe pirmą kartą Lietuvių operai talkininkauti į Čikagą atvyksta ir baritonas Arvydas Markauskas. Malonaus, lyg aksominio tembro balsas, muzikaliai suvokta Erdvilio arijos forma paliko gerą įspūdį; išeivijos pamėgtas solistas buvo labai gerai priimtas.

Loreta Venclauskienė, Draugas, 1994 05 07

Perlų žvejuose jis (Arvydas Markauskas) paruošė Zurgos partiją. Kaip visada, kruopščiai paruošęs melodinį tekstą, Arvydas Markauskas gerai juto romantiškąjį muzikos stilių, frazių pulsą.

Loreta Venclauskienė, Draugas, 1995 05 27

Arvydas Markauskas - tikras dramatinis baritonas, įvaldęs nepaprastai subtilų niuansavimą. Be to, jis visuomet buvo ir puikus aktorius, sceniškai viską labai teisingai darantis. Pamenu A.Markausko Rigoletto. Tai buvo labai šiltas mylinčio tėvo paveikslas. Nekalbant apie tai, kad solistas buvo puikios vokalinės formos, jo Rigoletto tiesiog spinduliavo ypatingu švelnumu ir gerumu. Dainavau Gildą ir abu mūsų duetai - 1 veiksmo 2 paveikslo ir 3 veiksmo - būdavo labai šilti, su juo tiesiog jaukiai jausdavaisi scenoje. Nepamirštamas ir A.Markausko Frankas "Šikšnosparnyje", tiesiog trykšdavęs temperamentu. jis atlieka įdomiai kiakvieną, kad ir mažą vaidmenį. Pvz., smuklininką Crespelį "Hofmano istorijose" A.Markauskas vaidina taip, kad nepaisant šalia esančių kitų solistų, choro, žvilgsnis krypsta būtent į A.Markausko Crespelį, nes šis dainininkas negali negyventi scenoje, tiesiog yra tam gimęs. Puikus, šiltas žmogus, dainininkas, scenos partneris.

Danguolė Juodikaitytė, 2001

Pagrindinė Pozos spalva - taurumas tvirtai skamba A.Markausko balse. Solistas tarsi dar kartą pateisina Verdžio pasitikėjimą vokalu, kaip geriausia priemone žmogaus išgyvenimams reikšti.

Jūratė Vyliūtė, Tiesa, 1982 02 13

Kiekviename spektaklyje džiugina A.Markausko sceninė bei vokalinė pažanga. Jago partija - viena iš sunkiausių dramatinių baritonų repertuare. Stiprus, gražaus tembro solisto balsas sėkmingai įveikia visus vokalo sudėtingumus. Dainininką gerai girdi ansamblinėse scenose, jo baritonas neprapuola ir choriniuose bei orkestriniuose epizoduose.

Jurgis Dvarionas, Literatūra ir menas, 1983 12 10

Prie didžiausių spektaklio ir solisto laimėjimų priskirčiau Arvydo Markausko sukurtą grafo di Lunos vaidmenį. Trikampio žaidime šis personažas - agresyvi figūra (pikų karalius). (...) Markausko sukurtas di Luna tragiškas ir kilnus, daugiau auka nei persekiotojas. Vaidybos elementų minimumą solistas visiškai kompensuoja teisinga partijos vokalizacija, gyvu, vidine įtampa prisodrintu balsu. Partija atitinka solisto balso prigimtį ir jis efektingai tuo pasinaudoja. Dėmesį patraukia malonus, minkštas, o kartu stiprus ir lakus balso skambėjimas, tauri dainavimo maniera, ir ypač - išraiškinga cantilena, mokėjimas frazę tarsi prailginti. Įžengęs į tryliktą sezoną ir jau padainavęs Pozą, Oneginą, Jago, Escamillo bei kitas pagrindines baritono partijas, Markauskas atrado Trubadūre savo didįjį vaidmenį.

Jūratė Vyliūtė, 7 meno dienos, 1994 03 03