Kamerinis ansamblis “Armonų trio” susibūrė 1988 metais. Jo nariai – Ingrida Armonaitė (smuikas), Rimantas Armonas (violončelė), Irena Uss (fortepijonas) – žymūs Lietuvos muzikantai, tarptautinį pripažinimą pelnę solistai, kamerinės muzikos atlikėjai. Visi trys – Lietuvos muzikos akademijos pedagogai. Ansamblis koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, neretai pasirodo šiuolaikinės muzikos festivaliuose. "Armonų trio" repertuare greta klasikinės ir romantinės muzikos ypatingą vietą užima šiuolaikinių kompozitorių kūriniai. Jų koncertinės programos nestokoja ir šiuolaikinės lietuvių kompozitorių muzikos. Ansamblis yra tapęs pirmuoju V.Barkausko, R.Šileikos, J.Juozapaičio, A.Jasenkos, V.Germanavičiaus ir kitų kompozitorių fortepijoninių trio atlikėju. 2003 m. spalio 3 d. Lietuvos nacionalinės filharmonijos Didžiojoje salėje įvyko “Armonų trio” koncertas, kurį transliavo 17 “Euroradijo” tinklui priklausančių šalių. Apie šį koncertą muzikologas Vladas Zalatoris rašė: “Pasirinkdamas būtent šį ansamblį Lietuvos radijas pataikė į dešimtuką. Ansamblis nuosekliai ėjo jo dabartinio, sakytume, kulminacinio, koncertinės veiklos taško link. Vakaro programa, o ypač jos atlikimas, atitiko pačius aukščiausius reikalavimus. Demonstruodamas retą bendro muzikavimo darną, į vieną visumą jungiančią visus atlikimo komponentus, ansamblis kartu atskleidė ir skirtingas jo narių kūrybines individualybes, nė kiek jų nesuniveliavęs.”

"Čia viskas harmoningai derėjo. Maloni gamtos aplinka, raminanti šešėlių prieblanda, nuteikianti dvasingai susimąstyti, puikiai sudaryta koncerto programa: skambėjo A.Dvorako bei J.Brahmso opusai, taip pat – R.Šileikos, 46-erių metų kompozitoriaus iš Klaipėdos, kūrinys "Musica ricordanza". Muzikantai meistriškai įprasmino šį dramatiškų konfliktų, kontrastingų tonalinių slinkčių, netikėtų melodinių vingių gausų kūrinį."

Märkische Oderzeitung, 05. 08 .1996.

"Ansamblis nuotaikingai, kokybiškai grojo A.Dvoržako kūrinį, dažnai keitė tempus, patraukė klausytojų dėmesį įdomiai perteikdamas šios muzikos grožį. V.Barkausko "Modus vivendi" traktuotė pasirodė dar įtaigesnė, o visų trijų atlikėjų dėmesys kiekvienai šio kūrinio natai atrodė gyvybingas bei įdomus."

Aldona Radvilaitė. "7 meno dienos", 1996 11 12

"Armonų trio, srengdamasis savo interpretacijomis sukurti kuo margesnę muzikinę erdvę, rėmėsi turtinga leksika, pasitelkė spalvingą artikuliaciją, ieškojo ir ryškino kiekvienos kompozicijos specifiką."

Vytautė Markeliūnienė. "7 meno dienos", 2002 kovo 29

"Armonų trio koncertas netrukus bus transliuojamas į kone visas "Euroradijo" tinklui priklausančias šalis – solidžiai jų auditorijai Lietuva pristatys savo kamerinės muzikos atlikėjus. Pasirinkdamas būtent šį ansamblį Lietuvos radijas pataikė į dešimtuką. 1988 m. susikūręs trio – Ingrida Armonaitė (smuikas), Rimantas Armonas (violončelė) ir Irena Uss (fortepijonas) – nuosekliai ėjo jo dabartinio, sakytume, kulminacinio, koncertinės veiklos taško link. Vakaro programa, o ypač jos atlikimas, atitiko pačius aukščiausius reikalavimus. A.Dvorako Trio e-moll, op.90 ("Godelės"), J.Juozapaičio diptikas "Mėnulio šviesa" ir galiausiai D.Šostakovičiaus Trio e-moll, op.67, raiškiai apibrėžė ansamblio menines nuostatas ir profesinę brandą. Demonstruodamas retą bendro muzikavimo darną, į vieną visumą jungiančią visus atlikimo komponentus, ansamblis kartu atskleidė ir skirtingas jo narių kūrybines individualybes, nė kiek jų nesuniveliavęs."

Vladas Zalatoris. "7 meno dienos", 2003 spalio 10

Kovo 25 d. kūrybinės veiklos 20-metį solidžiu koncertu Filharmonijos didžiojoje salėje pažymėjo Armonų trio: Ingrida Armonaitė (smuikas), Rimantas Armonas (violončelė), Irena Uss (fortepijonas). Šio ansamblio koncertai, nesvarbu, ar eilinei, ar jubiliejinei progai skirti, visada yra apgalvotos formos, pagrįsti nauja vientisa, autonomiška programa. Nepaisant plataus repertuaro, aprėpiančio klasicistinius, romantinius bei šiuolaikinius opusus, Armonų trio nelinkęs koncertų išdėstyti ciklais, bet dažnai pasirodymą įprasmina vis atrandamomis naujovėmis. Ir tai logiška, turint galvoje ir solinę trio narių veiklą. Groti tai, kas bent jau mūsų scenoje negirdėta, manyčiau, yra vienas svarbiausių Armonų trio tikslų ir ryškiausia jų kūrybinio braižo savybė. (...) Išgirdome ir D. Erdmanno Trio, sukurtą 1990 m., kurio neoklasikinė racionali stilistika, regis, yra Armonų ansamblio nariams artima. Šio kūrinio muziką priskirčiau tokiai, kuri gali skambėti ir pakankamai blankiai – jos gyvybingumo, įtaigos galia priklauso nuo atlikėjų vaizduotės galimybių. Pas­tarųjų Armonams nestigo. Trijų dalių opusą, jo įvairialypius muzikinės kalbos parametrus ansamblis pripildė dramatizmo ir žaismės, gilumos ir efektų. Žaviai susigiminiavo koncerte skambėjusios A. Pärto ir V. Germanavičiaus kompozicijos („Mozart-adagio“, „Nidamanngrieg Sonate“), abi savaip kompensavusios klasikinių bei romantinių kūrinių „trūkumą“ –­ kompozicijos remiasi praeities opusų citatomis: W. A. Mozarto ir E. Griego. Nors abiejų kūrinių erdvės kontekstai neapeliavo į stilistines analogijas, o jų autoriai veikiau pasitelkė cituojamus fragmentus it tam tikrą „statybinę medžiagą“, vis dėlto Armonų trio pasinėrė į vertybinius praeities atgarsius ypač dėmesingai, pagarbiai ir meniškai. Kaip visada – sutelkę meistriškumą, stiliaus pojūtį bei interpretacinę kultūrą. Taip prasidėjo trečiasis Armonų trio veiklos dešimtmetis...

Vytautė Markeliūnienė, Fortepijoninių trio "Festivalis" tęsiasi, Literatūra ir menas, 2008 04 18

Kovo 26 dieną Armonų trio į filharmonijos didžiąją salę susirinkusiai publikai padovanojo išskirtinį vakarą pirmiausia tuo, kad savą klausytoją jau seniai išsiugdęs ansamblis griežė rafinuotą muziką, suteikdamas jam retą estetinį malonumą. (...) Tai retomis, įdomiomis kamerinėmis programomis pagarsėjęs muzikos meistrų kolektyvas, visuomet pateikiantis naujovių bei nepriekaištingo atlikimo derinį. (...) Armonų trio – tai atlikėjai, kurie leidžia pasigėrėti subtiliais instrumentų tembrais ir meistriškai vedamų balsų nėriniu, tobulu išbaigimu ir kartu gyvu, vibruojančiu muzikos grožiu, tiesiog idealiu sangarsiu. Jų kūrinių interpretacija visada džiugina įsiklausymu ir susiklausymu, muzikinių idėjų subrandinimu, erdve, kuri klausytojui atsiveria kaip nuo kalvos kad atsiveria platus horizontas, nejučia skatindamas apmąstyti tai, kas išgirsta. Jei būtų įprasta muzikine kalba lakoniškai vertinti koncerto atmosferą ir muzikavimo pobūdį, įvardyčiau jį kaip anmutig – „žavų, grakštų, patrauklų ir meilų“, gal dar amabile. Alla camera, iš tiesų. Šis vakaras, be abejo, buvo viena iš Armonų trio koncertinės veiklos viršūnių.

Daiva Tamošaitytė, Armonų trio kūrybinės veiklos 20-mečiui, Muzikos barai, 2008 03 28