Algis Henrikas Žiūraitis (1928 m. liepos 27 d. Raseiniuose – 1998 m. spalio 25 d. Maskvoje) –  lietuvių dirigentas. Talentingas menininkas, muzikas profesionalas, atsisakęs tautinio uždarumo ir suartėjęs su rusų kultūra, beveik keturis dešimtmečius dirbęs Maskvos Didžiąjame teatre. „Muzikos palikimas, – sakė jis, – negali būti savas ar svetimas. Jeigu esu muzikas, vadinasi visa muzika priklauso man.“
Algis Žiūraitis gimė 1928 m. liepos 27 d. Raseiniuose, mokytojų šeimoje. Augo drauge su seserimi Nijole Ona ir broliu Kastyčiu Kazimieru. Tėvai – Marcelė ir Marcelius Žiūraičiai, buvo muzikalūs – tėvas mokėjo griežti smuiku, mama dainavo, buvo ir Stasio Šimkaus vadovaujamo choro solistė, tad ir vaikai nuo mažens buvo mokomi muzikos. Muzikavimas namuose buvo visos giminės tradicija, muzika skambėjo šeimos susibūrimų, švenčių metu. 1942 m., šeimai persikrausčius į Kauną, Algis mokėsi Kauno gimnazijoje, muzikos mokslus tęsė privačiai pas Mariją Alšlebėnaitę. Pasibaigus karui, įstojo į Kauno konservatoriją, St. Vainiūno fortepijono klasę, ir 1950 m. su pagyrimu baigė jau Vilniaus konservatoriją. Nuo 1947 m. buvo konservatorijos Operos studijos koncertmeisteris.
1950 m., atsisakęs pasiūlymo tęsti mokslus aspirantūroje Maskvoje ir galvodamas apie dirigento profesiją, įsidarbino Operos ie baleto teatre pianistu korepetitoriumi.1951 m. M. Bukšos pastebėtas ir paskatintas stojo prie dirigento pulto ir su pasisekimu debiutavo S. Moniuszkos opera „Halka“.1951-1954 m. – A. Žiūraitis Lietuvos operos ir baleto teatro dirigentas. Nors dar nebuvo mokęsis dirigavimo, išsiskyrė įgimtu artistiškumu, muzikalumu, gebėjimu suprasti kūrinio dramaturgiją ir aprėpti visumą.
1954 m. A. Žiūraitis įstojo į Maskvos P. Čaikovskio konservatoriją, prof. Nikolajaus Anosovo dirigavimo klasę. Apie savo mokinį prof. N. Anosovas yra sakęs – „Tokio mokinio kaip Algis seniai neturėjau ir greit neturėsiu. Dirbti su juo vienas malonumas. Jis kas savaitę man paruošdavo vieną, o kartais net dvi simfonijas – atmintinai! Nuostabi atmintis, darbštumas, temperamentas, imlus protas.“ (Algis Žiūraitis, V., 1996).
Studijuodamas konservatorijoje, 1955–1960 m., A. Žiūraitis buvo Sąjunginio radijo ir televizijos Didžiojo simfoninio orkestro dirigentas-asistentas, nuo 1958 m. – ir „Moskoncerto“ dirigentas.
1958 m. baigęs konservatoriją, savo gyvenimą susiejo su Maskvos Didžiuoju teatru.
Nuo 1960 m. A. Žiūraitis – Maskvos Didžiojo teatro dirigentas. Teatre debiutavo P. Čaikovskio baletu „Gulbių ežeras“. Greitai sulaukė pripažinimo, vos pradėjęs dirigento karjerą gastroliavo su piansitu Sviatoslavu Richteriu. 1968 m. tapo Tarptautinio dirigentų konkurso Šv. Cecilijos muzikos akademijoje (Romoje) laureatu.
Didžioji Maestro kūrybinės veiklos dalis susijusi su baleto menu. Dirigavo beveik visą Didžiojo teatro baleto repertuarą. Parengė 20 baletų ir 5 operų premjeras. Tarp geriausių pastatymų – S. Prokofjevo „Ivanas Rūstusis“, „Romeo ir Džuljeta“, A. Glazunovo „Raimonda“, A. Chačiaturiano „Spartakas“, P. Čaikovskio „Gulbių ežeras“. Už A. Ešpajaus baletą „Angara“ 1977 m. apdovanotas TSRS valstybine premija.
Prie operos dažniau grįždavo paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį. Dirigavo operas – G. Verdi „Kaukių balių“, „Aidą“, P. Mascagni „Kaimo garbė“. R. Leoncavallo „Pajacai“, J. Massenet „Verteris“, P. Čaikovskio „Mazepa“, Pikų dama“, G. Bizet „Karmen“.
A. Žiūraitis buvo klasikinės muzikos šalininkas, kritiškai vertino šiuolaikinės režisūros bandymus iškraipyti pradinį kūrėjo sumanymą. „Dirigavimas – tai misija, unikali profesija, nes dirigentas yra tarpininkas tarp kūrėjo, kompozitoriaus ir klausytojo. (…) Nėra didesnės laimės kaip ta, kurią išgyveni atversdamas garbinamo kūrėjo partitūrą, – kad geriau persiimtum autoriaus ir kūrinio dvasia, įprasmindamas ją savo kūrybine vaizduote. Ir nėra didesnio nusikaltimo už abejingumą, juo labiau – nepagarbą genijaus šedevrui.“ (Algis Žiūraitis, 1996)
1976 m. buvo pakviestas į Paryžiaus Grand Opera statyti S. Prokofjevo „Ivaną Rūstųjį“. Dirigavo Romos operoje „Gulbių ežerą“, Paryžiaus Grand Opera – „Romeo ir Džiuljetą“, Leipcige – P. Čaikovskio operą „Eugenijus Oneginas“, Miunchene – „Pikų dama“, G. Bizet „Karmen“, G. Verdi „Don Karlas“, Parmoje – P. Mascagni „Kaimo garbė“, R. Leoncavallo „Pajacai“.
Gastroliavo Rusijoje, visoje Sovietų Sąjungoje, Lenkijoje, Danijoje, Norvegijoje, D. Britanijoje, Italijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Japonijoje, Egipte, Kanadoje, JAV. Dirigavo įvairių valstybių – prancūsų, italų, japonų, vokiečių (Gewandhaus), anglų (BBC) ir kt. orkestrams.
Gastroliavo su Vladimiru Ashkenazy, Tatjana Grindenko, Nikolajum Giaurovu, Jelena Obrazcova.
Apie savo pasirinkimą pasilikti Rusijoje, 1974 m. laiške mamai rašė:
„(...) pagrindinė priežastis, kad aš Maskvoj, – tai mano profesija. (…) kad Maskvoj patys geriausi orkestrai, tai nėra jokios abejonės. O juk mūsų profesijoje, be visų gabumų ir talentų, labai didelę reikšmę turi, su kokiu orkestru dirbi, nes turi nepaprastai didelę įtaką paties dirigento tobulėjimui, jo kūrybinei evoliucijai. Nes nors visiems žinoma, kad dirigentas auklėja muzikantų kolektyvą (orkestrą), bet taip pat nėra jokios abejonės, kad vyksta ir atvirkščias procesas (…). Trumpiau tariant, Tu manęs neįtark kosmopolitu, nes Tėvynė – tėvyne, o aš gyvenu, dirbu kontinente, kuriame teritorinės ribos neturi jokios reikšmės. Tas kontinentas – muzika, o teisingiau – iš didžiosios raidės – Muzika, nes ji pats aukščiausias iš visų menų.“ (Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai. 2005, p. 91)
1997 m. balandį paskutinį kartą dirigavo Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Skambėjo P. Čaikovskio IV simfonija, C. M. Weberio „Kvietimas šokiui“, M. Ravelio „Valsas“ ir R. Strausso Valsų siuita iš operos „Rožės kavalierius“.
Apie šį koncertą Lietuvos spauda rašė:
„Šelmiškas skrydis, valiūkiškas blizgesys susipynė su džiaugsmingu svaiguliu, svajingais atodūsiais, ryškios žaismingos spalvos – su pasteliniais atspalviais. Meistriškai parinkti tempai teikė muzikai polėkio, svaiginančio šėlsmo. Vidinė, dirigento aistra valdė orkestrą, užkrėtė šokių virpuliu ir muzikantus ir klausytojus.“ (Valiulytė, 1997)
A. Žiūraitis – savitas, nuolat ieškantis dirigentas, meistriškai gebėjęs sujungti kūrybinę laisvę ir griežtą profesinę discipliną, kasdieninėse orkestro repeticijos sukurti kūrybinę atmosferą. Interpretacijai būdinga didelis emocingumas, gyvi tempai, ritmo aštrumas, griežtai numatyta kūrinio visuma, analitinis požiūris. Kolegos vertino įvairiapusę A. Žiūraičio erudiciją, intelektą, dirigavimo meistriškumą, atsidavimą kūrybai, didžiulį artistiškumą ir eleganciją. Drauge jis buvo nepaprastai principingas, reiklus sau ir kitiems, gudravimo, klastos nepakenčiantis žmogus. (Algis Žiūraitis, 2005, p. 6)
A. Žiūraitis mirė 1998 m. spalio 25 d. Maskvoje, palaidotas netoli Maskvos, Aksinjino kaimo kapinėse.
1997 m. muzikologė Z. Kelmickaitė Lietuvos televizijoje parengė laidą apie A. Žiūraitį.

Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:
Algis Žiūraitis. Laiškai, prisiminimai / parengė Audronė Žiūraitytė. Vilnius, Lietuvos muzikų sąjunga, 2005, 128 p.
Algis Žiūraitis / su dirigentu ir jo kolegomis kalbėjosi Audronė Žiūraitytė. Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1996, 144 p.
Aleknaitė-Bieliauskienė Rita. Prie dirigento pulto – Algis Žiūraitis. Literatūra ir menas, 1997, gegužės 3 d.
Atversti partitūros puslapiai. A. Žiūraitytės pokalbis su A. Žiūraičiu. Literatūra ir menas, 1992, lapkričio 21 d.
Augulytė Milda. A. Žiūraitis: pats geriausias dirigentas yra tylintis. Lietuvos rytas, 1997 balandžio 30 d.
Bakučionis Tomas. A. Žiūraičiui pakluso vulkaniški proveržiai ir žaismė. Lietuvos rytas, 1997, gegužės 2 d, p. 32
Dirigentą Algį Žiūraitį prisimenant / parengė A. Žiūraitytė. Literatūra ir menas, 2003 gruodžio 12 d.
Markeliūnienė Vytautė. Algio Žiūraičio laiškai ir prisiminimai (Žvilgsnis į epistolinį kūrėjų palikimą įamžinančius leidinius).7 meno dienos, 2006 sausio 6 d.
Markeliūnienė Vytautė. Algį Žiūraitį prisiminus. 7 meno dienos, 1999 lapkričio 26 d.
Markeliūnienė Vytautė. Algis Žiūraitis: Lietuvoje jau lyg ir nesvas, bet ir Rusijoje – tarsi svetimas. Lietuvos aidas, 1997 04 30, Nr. 83
Valiulytė Skirmantė. Po 15 metų vėl Lietuvoje. 7 meno dienos, 1997, gegužės 9 d. p. 3
Žiūraitytė Audronė. Žiūraitis Algis Henrikas. Muzikos enciklopedija, T. 3, Vilnius, 2007, p.689
 

"Šelmiškas skrydis, valiūkiškas blizgesys susipynė su džiaugsmingu svaiguliu, svajingais atodūsiais, ryškios žaismingos spalvos – su pasteliniais atspalviais. Meistriškai parinkti tempai teikė muzikai polėkio, svaiginančio šėlsmo. Vidinė, dirigento aistra valdė orkestrą, užkrėtė šokių virpuliu ir muzikantus ir klausytojus.“

(Valiulytė Skirmantė. Po 15 metų vėl Lietuvoje. 7 meno dienos, 1997, gegužės 9 d., p. 3)

„Skambėjo P. Čaikovskio, ko gero, mėgstamiausio šio dirigento kompozitoriaus, Ketvirtoji simfonija. Antroje koncerto dalyje šėlo šokio plastika. Ritmo elegancija, precizika , temperamentu alsavo tą vakarą A. Žiūraičio įkvėptas orkestras, jo atliekami C. M von Weberio „Kvietimas šokiui“, R. Strauso „Valsų siuita“ iš operos „Rožės kavalierius“ ir M. Ravelio „Valsas“.“

(Markeliūnienė Vytautė. Algis Žiūraitis buvo ištikimas klasikinės muzikos riteris. Lietuvos aidas, 1999, lapkričio 23 d., p. 15)

„Per savo ilgą gyvenimą įvairiose šalyse ir teatruose „Gulbių ežerą“ mačiau apie du šimtus kartų, bet pirmąkar tikrą Čaikovskį išgirdau diriguojant Žiūraičiui.“

Financial Times (Iš: Algis Žiūraitis. Vilnius, Lietuvos kompozitorių sąjunga, 1996)