Aleksandras Livontas (1920-11-20 Charkovas, Ukraina – 1974-11-12 Vilnius) – Lietuvos  smuikininkas, pedagogas, kultūros veikėjas, publicistas. Vienas žymiausių Lietuvoje gyvenusių ir kūrusių smuikininkų, tapęs neatskiriama Lietuvos kultūros dalimi. Atlikėjas ir pedagogas padaręs didelę įtaką ne vienai Lietuvos atlikėjų kartai, kūręs Lietuvos smuiko mokyklą. A. Livonto muzikos interpretacijų įtaigumas, emocionalumas, virtuoziškumas, atlikimo stiliui būdingas artistiškumas paliko neišdildomą pėdsaką Lietuvos muzikos atlikimo kultūros istorijoje.
Pradžia
Gimė 1920 m. lapkričio 20 d. Charkove (Ukraina) radijo gamyklos darbininko šeimoje. Tėvai mylėjo muziką ir anksti leido sūnų mokytis griežti smuiku. 1930 m., šeimai persikėlus įOdesą, įstojo į Piotro Stoliarskio muzikos mokyklą, kuri to meto kultūriniu gyvenimu turtingoje Odesoje buvo vertinama kaip labai aukšto lygio mokykla.  Anksti pradėjo koncertuoti, grojo ansamblius su bendramoksle pianiste Olga Šteinberg, vėliau tapusia jo žmona.
Studijos
1937 m. įstojo į Odesos konservatoriją ir toliau tęsė mokslus pas profesorių P. Stoliarskį, išugdžiusį tokias pasaulines smuiko žvaigždes kaip Davidas Oistrachas ir Nathanas Milsteinas. 1940 m. laimėjo konservatorijos konkursą ir pirmą kartą viešai atliko P. Čaikovskio koncertą smuikui su orkestru. 1941 m., kilus Antrajam Pasauliniam karui, studijas  nutraukė. Tarnavo kariuomenėje, Volchovo fronte, bet po II laipsnio kojų ir rankų nušalimo buvo demobilizuotas. 1942 m. įstojo į Maskvos konservatoriją. Mokėsi pas D. Cyganovą, vėliau pas D. Oistrachą. Už gerą mokymąsi jam buvo paskirta A. Lunačiarskio stipendija ir 1943 m. suteikta teisė sugroti rečitalį Maskvos konservatorijos Didžiojoje salėje. Studijuodamas grojo Maskvos sąjunginio radijo A. Aleksandrovo ansamblyje, vėliau Radijo komiteto orkestre. Maskvos konservatoriją baigė 1944 m., o 1945 m., pakviestas Lietuvos kultūros ministerijos vadovo Juozo Banaičio, su grupe kitų muzikantų atvyko į Kauną.
Kūrybos metai Lietuvoje
Atvykęs į Lietuvą  A. Livontas netrukus tapo vienu aktyviausių Lietuvos muzikinio gyvenimo dalyviu ir reikšmingai prisidėjo plėtojant Lietuvos muzikinę kultūrą bei ugdant muzikus profesionalus.  Iš pradžių – 1945-1948 m. –  buvo Lietuvos operos ir baleto teatro orkestro koncertmeisteris ir filharmonijos solistas. 1945 ir 1947 m. dėstė Kauno konservatorijoje, o 1946 m. – tuometinėje Vilniaus konservatorijoje. 1948 m. galutinai įsikūrė Vilniuje ir atsidavė pedagoginiam darbui bei koncertinei veiklai. Koncertavo kaip solistas, Valstybinio trio dalyvis (su B. Dvarionu ir violončelininkais I. Turinčium, P. Berkavičium), ypač daug duetu su su žmona pianiste Olga Šteinberg.
Svarbią vietą Livonto meninėje veikloje užėmė lietuviška muzika. Jis aktyviai prisidėjo prie lietuvių muzikinės kultūros puoselėjimo, kūrybiškai bendradarbiavo su kompozitoriais Baliu Dvarionu, Stasiu Vainiūnu, Eduardu Balsiu, Antanu Račiūnu, Vytautu Barkausku ir kitais, skatino juos kurti muziką smuikui ir atlikdavo jų kūrinius. Iš viso A. Livonto repertuare buvo daugiau nei 80 lietuvių kompozitorių kūrinių. Į savo repertuarą įtraukė tai, kas lietuvių muzikoje buvo geriausia, buvo lietuviškos muzikos entuziastas, inspiratorius ir uolus populiarintojas. Jo pastangų dėka, lietuviška muzika skambėjo visoje SSRS, o jo atliekamas ir išpopuliarintas B. Dvariono Koncertas smuikui buvo pažymėtas Valstybine premija. Ypač glaudžiai bendradarbiavo su E. Balsiu, juos siejusi artima draugystė formavo abiejų menininkų kūrybinės individualybės bruožus ir svariai praturtino lietuvišką smuiko repertuarą. To bendradarbiavimo dėka gimė II koncertas smuikui, „Dramatinės freskos“. Livontas buvo primasis E. Balsio kūrinių smuikui atlikėjas ir smuiko partijų redaktorius.
„Visa lietuviška smuiko muzika – mano širdis, mano laimė, mano gyvenimas, mano skausmas ir mano ašaros. Viskas joje man brangu. Ir man visuomet atrodo, kad naujas kūrinys, kurį aš pradedu mokytis, yra geriausias iš iki tol grotų“, – kalbėjo A. Livontas. (Pergalė, 1970 Nr.11, p.150)
Šalia lietuviškų kūrinių jis atliko ir pagrindinį pasaulinį smuiko repertuarą, koncertavo Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje. Grojo solo, su įvairių šalių orkestrais Lietuvoje, Latvijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje, Rusijoje. Jo atliekama muzika nuolat skambėjo per radiją, televiziją. Ypač daug koncertavo duetu su savo žmona Olga Šteinberg. Ansamblio repertuare buvo beveik visa to meto lietuviška  muzika smuikui ir fortepijonui. Daugelis sukurtų lietuvių kompozitorių kūrinių yra skirti šiam duetui.
Nuo 1948 m. iki gyvenimo pabaigos A. Livontas dirbo pedagoginį darbą Lietuvos konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) ir Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje. (dab. Nacionalinė M. K. Čiurlionio menų mokykla). Buvo talentingas ir reiklus pedagogas. A. Livonto klasėje mokėsi visas būrys garsių smuikininkų: Jonas Urba, Kęstutis Alfonsas Ivaškevičius, Saulius Sondeckis, Feliksas Bajoras, Algis Gricius, Dalia Pomerancaitė, Raimundas Katilius, Beata Vasiliauskaitė, Edita Vasiliauskaitė, Paulius Juodišius ir kt. Daugelis jų tapo pedagogais ir išaugino ne vieną talentingą smuikininką. 1955 m. Aleksandrui Livontui suteiktas docento pedagoginis vardas. „A. Livonto meninės pažiūros ir kūrybiniai principai, kuriuos vienaip ar kitaip įkūnija jo mokiniai, šiandien sudaro plačią mūsų muzikinio gyvenimo panoramą.“ (D. Katkus)
1970 m. A. Livontui suteiktas LTSR liaudies artisto vardas.
Aleksandras Livontas mirė 1974 m. lapkričio 12 d. Vilniuje, eidamas 54-sius metus. Po koncerto Filharmonijoje, pagriežęs E. Balsio II koncertą smuikui su Ulijanovsko simfoniniu orkestru, artistas sukniubo persirengimo kambaryje sustojus širdžiai.
Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse.
A. Livontas griežė žymaus XVIII a. italų smuiko meistro Guadagnini pagamintu instrumentu. Mirus A. Livontui, jo našlė Olga Šteinberg instrumentą buvo paskolinusi jo mokiniui Raimundui Katiliui, o vėliau patikėjo savo mokinei Polinai Chersonskajai, kuri išvežė smuiką į Londoną ir grąžino į Lietuvą tik 2005 metais.
Parengė Aldona Juodelienė

Šaltiniai:
Donatas Katkus. Menininko individualybė.  Pergalė, 1970 Nr.11, p. 149-152
R. Aleknaitė-Bieliauskienė. Dalinęs išmintų ir mokęs mylėti muziką (smuikininko Aleksandro Livonto 80-mečiui). Literatūra ir menas, 2000 11 24
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Visas gyvenimas – smuikavimo menui. Lietuvos rytas, 1995 11 24
Rita Aleknaitė-Bieliauskienė. Nutilęs smuikas. Diena, 1995, 12. 27, p.5
Aušra Vičaitė. Aidu virpėjusi styga (smuikininko Aleksandro Livonto 75 metinėms). 7 meno dienos, 1995 l1 24
„Toks gyvenimas“: „Jie atliko didelį darbą Lietuvai...“. Bernardinai, 2005, gegužės 31
([Žiūrėta 2017 liepos 15 d.].  Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2005-05-31-toks-gyvenimas-jie-atliko-dideli-darba-lietuvai/5992 – )
Smuikininkas Aleksandras Livontas. (LRT laidos įrašas, 2001 m.). Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/4065

„Tai didelių virtuozinių galimybių smuikininkas, be priekaištų valdąs savo instrumentą. Atkreipia dėmesį platus, pilnas ir savitas jo garsas, paklūstantis visiems smuikininko nuotaikų niuansams.“

(D. Katkus.  Menininko individualybė.  Pergalė, 1970 Nr.11, p. 150)

„A. Livontas scenoje – tai artistas tikrąja to žodžio prasme. Dar daugiau – tai oratorius, tribūnas. Jo uždavinys – užvaldyti klausytojo jausmus, dėmesį. A. Livontas stengiasi kalbeti taip, kad jo frazės ryškiausiai pasiektų publiką. Viskas turi būti įtikinama, o jeigu reikia – efektinga. Būtent atristiškumas geriausiai paaiškina A. Livonto siekimą pabrėžti savo individualybę, jis glaudžiausiai susieja šį atlikėją su smuikininkų virtuozų tradicija. Svarbiausia, kad savo artistiškumu jis siekia emociškai uždegti klausytoją, jo griežimas – tai lyg apnuoginta, publilos akivaizdoje plakanti širdis“

(D. Katkus.  Menininko individualybė.  Pergalė, 1970 Nr.11, p. 151)

„Tai menininkas tribūnas, be pozos, demonstratyvios patetikos, tačiau atviru tekstu sakės dramatiškus monologus ir aktyvius dialogus su muzikavimo partneriais. Jolurika ne sielvartingia subjektyvi, o skausmingai apibendrinama. Visa tai įkūnijama scenoje ne kankinantis, o džiaugiantis bendravimo su klausytojais aktu.“

(A. Bieliauskienė. Nutilęs smuikas. Diena, 1995 12 27, p.5)

„Tiek gyvenime, tiek koncertinėje veikloje Aleksandras Livontas nesitaikstė su jį supančiomis vidutinybėmis, jo menas švietė tikra, deginančia žmogiška aistra. Į Lietuvos muzikos istoriją A. Livontas įnešė milžinišką įnašą kaip pirmasis lietuvių kompozitorių kūrinių atlikėjas, jų redaktorius, o dažniausiai – ir kaip atsiradimo iniciatorius. Esu įsitikinęs, kad be A. Livonto lietuvių autorių kūryba smuikui būtų daug skurdesnė ir kiekiu ir ryškumu.“

(Raimundas Katilius. LMTA istorijos archyvas)