Aleksandra Žvirblytė 1989 m. baigė Lietuvos muzikos akademiją, prof. O.Šteinbergaitės klasę. 1989-1991 m. ji stažavo Maskvos P.Čaikovskio konservatorijoje pas pasaulinio garso pedagogus Levą Vlasenko, Michailą Pletniovą ir Nikolajų Suką. Vėliau tobulinosi Vokietijoje, Šveicarijoje (prof. B. Ringeissen, R Buchbinder, K.H.Kammerling). 1989 ir 1991 m. atlikėja tapo M.K.Čiurlionio pianistų konkurso Vilniuje, 1991 m. – Y.K.A.A. (Young Keyboard Artists Association) tarptautinio pianistų konkurso Oberline  (JAV) laureate. 1999 m. Paryžiuje vykusiame tarptautiniame N.Rubinšteino pianistų konkurse ji buvo pripažinta geriausia – pelnė Grand Prix.

Atlikėja nuolat koncertuoja Lietuvos miestuose, gastroliavo Rusijoje (Sankt Peterburge, Maskvoje) Ukrainoje, Latvijoje, Bulgarijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir JAV. Ji bendradarbiauja  su Lietuvos kameriniu, Lietuvos Nacionaliniu simfoniniu, Charkovo filharmonijos, Sankt Peterburgo Konservatorijos bei Muzikinio teatro simfoniniu,  Bulgarijos Konservatorijos simfoniniu ir kitais orkestrais, dirigentais Sauliumi Sondeckiu, Gintaru Rinkevičiumi, Juozu Domarku, Alvydu Šulčiu, Christo Christov, Aleksei Kolobuchinu, Oliver Weder. Pianistė skambina ansambliuose su dainininkėmis I.Linaburgyte, G.Skeryte, L.Chuchrova, smuikininke D.Stulgyte, klarnetininku A.Budriu. Jos repertuare įvairių stilių, epochų ir žanrų muzika, taip pat lietuvių kompozitorių kūriniai, kurių visą pluoštą ji atliko pirmoji. Atlikėja dalyvauja muzikos festivaliuose Lietuvoje, Prancūzijoje, Danijoje, įrašė kūrinių Lietuvos radijuje, išleido garso kasetę ir kompaktinę plokštelę. “A.Žvirblytės pianistiniam braižui būdingas epinis mąstymas, minties koncentracija, emocionalaus ir loginio prado darna. O gilius meninius sprendimus lemia kiekvieno kompozitoriaus dvasinių vertybių suvokimas, skirtingos išraiškos priemonės. Profesinio meistriškumo padiktuoti kūrinio architektonikos, vystymo logikos sprendimai visuomet sušildomi nuoširdžiu emocionalumu, artistinės prigimties įkvėptu muzikavimu”. (R.Kryžauskienė, “Kalba Vilnius”)

Aleksandra Žvirblytė yra Lietuvos muzikos akademijos Fortepijono katedros profesorė, ji taip pat veda atlikėjų meistriškumo kursus, skaito pranešimus mokslinėse metodinėse konferencijose, dalyvauja tarptautinių konkursų žiuri darbe.

"Ryškiai pasirodė Aleksandra Žvirblytė. Jos programą papuošė du šedevrai - Skriabino 5-toji sonata ir ypač Schumanno Fantazija išsiskyrė solidžiu idėjos bei muzikinės medžiagos pateikimu. Interpretacijos atžvilgiu būtent pastarasis kūrinys pasirodė bene brandžiausias visame festivalyje."

Vladas Zalatoris. "Muzikos barai", 2002 kovas-balandis

"Programos pasirinkimas rodo pianistės maksimalistišką požiūrį, o interpretacija - sugebėjimą perteikti pačią muzikos esmę, atskleisti slapčiausius kompozitorių jausmus."

Nerija Čepaitė. "7 meno dienos", 2002 balandžio 5

"Jos pateikta S.Rachmaninovo-A.Corelli variacijų versija sužavėjo klausytojus. Barokinę "La Folia" temą pianistė transponavo į elegantišką, o kartu ir ekstravagantišką fortepijono kosmosą. Tačiau Aleksandra Žvirblytė, mėgaudamasi stichija, nenardo monochrominėje garsų jūroje, bet stengiasi išryškinti įvairių variacijų charakterius. Stebėtinas dalykas: šalia slaviško pasaulio skausmo pianistė perteikia ir agresyvią didybę, puikias kantilenas. (...) Koncero pabaigoje buvo atlikta F.Liszto sonata "Dante". Fantastiškas kūrinio formos pojūtis. Suskambo grandiozinis orkestras, begalybę spalvų išryškinusi kūrinio interpretacija tapo tiesiog ivykiu."

Gerhard Fink. "Der Teckbote", 2001 balandžio 4 (Vokietija)

"A.Žvirblytės interpretacija - įspūdinga. Jos galingas, sunkiasvoris "forte" labai dera sonatos įžangoje. (...) Jeigu pianistė groja "piano", tai jis yra perregimas ir primena tiulio užuolaidos plazdesį."

Virginija Apanavičienė. "Literatūra ir menas", 2002 balandžio 5

"Aleksandros Žvirblytės skambinimas įsiminė kaip sėkmingas bandymas pasinerti į muzikos dvasią ir atskleisti kūrinio menines vertybes. Žvirblytė yra tikra muzikos dvasinio turinio ieškotoja. Jos puiki technika jai yra vien tik priemonė šiam tikslui pasiekti."

Vytautas Matulionis. "Dirva", JAV

"Aiškiai matėsi jos didžiuliai techniniai sugebėjimai ir nepaprastas jautrumas muzikai. Puiku bus išgirsti ją dar kartą Kopenhagoje, skambinančią jos vertu fortepijonu ir jos lygį atitinkančioje koncertų salėje."

Jens Brincker. "Berlingske Tidende", 1992 balandžio 29 (Danija)

"Šaime rudens vakaro koncerte A.Žvirblytė skambino labai įvairią, sudėtingą, reikalaujančią skirtingų atlikėjiškų savybių programą: D.Skarlatti keturias sonatas (E-dur, C-dur, d-moll, D-dur) S.Rachmaninovo Variacijas Corelli tema, C.Debussy du "Džiaugsmo salą" bei antrojoje koncerto dalyje – F.Liszto Sonatą h-moll. Jeigu dar paminėsime J.S. Bacho ir A. Borovskio "Jesu bleibet meine Freude" iš Kantatos Nr.147 bei F.Chopino Valsą Des-dur, op. 64 Nr.1, bus akivaizdu, kad retas menininkas gali vienodai įtaigiai bei įdomiai traktuoti tokių skirtingų stilių bei žanrų muziką."

Aldona Radvilaitė. "7 meno dienos", 1996 gruodžio 6

"Tai puikią techniką turinti muzikantė. Ji nevaržomai čia pat scenoje kuria jausmingą muzikinį paveikslą. Jos skambinimas ne tiktai techniškai tobulas, bet ir dvasiškai turtingas, o jos puiki technika jai tampa tiktai priemone išreikšti savitą muzikos suvokimą. Lyriniuose Liszto poetikos epizoduose ji privertė fortepijoną dainuoti. Virtuozinių oktavų kaskados suskambėjo žaižaruojančiai, ryškiai, su tikru romantiniu prisilietimu. S.Prokofjevas buvo aiškus ir preciziškas, o jo kiekviena nata buvo paženklinta meistriškumo."

Steen Sogaard. "Morgenavisen Jyllandspoeten", 1992 balandžio 6

Didžiausias krūvis koncerto metu teko pianistei A. Žvirblytei. Nuo pirmųjų solo pjesių iki finalinio Trio fortepijonui, smuikui ir valtornai dėmesį traukė pianistės technika bei J. Brahmso kūrinių stilistikos perteikimas. Koncerto pradžioje skambėjusios trys pjesės fortepijonui, op. 118 (Nr. 1 Intermezzo a-moll, Nr. 2 Intermezzo A-dur, Nr. 6 Intermezzo es-moll) atskleidė ne tik tam tikrus J. Brahmso kūrybos stiliaus, bet ir asmenybės bruožus. Kompozitoriaus amžininkai apibūdino jį kaip gana niūrią asmenybę. Tačiau muzika byloja ką kita. Klausantis A. Žvirblytės parengtų fortepijoninių opusų galėjai nujausti kompozitorių buvus jautrios poetiškos prigimties. Muzikinio ansamblio, darnaus stiliaus pojūtis skleidėsi skambant Sonatai smuikui ir fortepijonui Nr. 2, A-dur, op. 100. A. Verbauskas ir A. Žvirblytė šį niūrokų nuotaikų, kartkartėmis subtiliais lyriniais niuansais praskaidrintą kūrinį atliko veržliai, su romantiniu polėkiu.

Vida Apanavičienė, Minint Johanneso Brahmso 170-ąsias gimimo metines, 7 meno dienos, 2003 12 19

Jos skambinimas pasižymi maštabiška mąstysena, stabilia technika, aiškiai dėstomais architektonikos planais. R. Schumanno Fantazija C-dur, op. 17 – jau subrandintas kūrinys, kurį pianistė nutapė kaip vaizdingą drobę, joje ryžtingus, optimistiškus epizodus keitė išjausta lyrika. M. Ravelio Valsą A. Žvirblytė atliko efektingai ir lengvai. Virtuoziškas, techniškai sudėtingas, tirštų harmonijų sklidinas kūrinys skambėjo taip pat masyviai ir žėrinčiai. Temperamentinga pianistės interpretacija parodė jos didelį profesionalumą.(...) A. Žvirblytės ir V. Vitaitės fortepijoninis duetas atliko keturias S. Rachmaninovo pjeses iš 6 pjesių keturioms rankoms op. 11. Idealus ansamblis leido pasigėrėti gelmingais skambesiais („Barkarolė“), charakteringu šokiu („Valsas“, „Skerco“), varpais aidinčiu „Gloria“. Abi pianistės, motina ir duktė, prie klaviatūros yra taip pat bendramintės, gerai viena kitą jaučia ir papildo. Emocionalus ryšys duetui suteikia tvirtesnį pamatą, nei tiesiog kolegialumas.

Daiva Tamošaitytė, Garsai gėlių jūroje, Muzikos barai, 2008 04 03

Kai kalbama apie V. Vitaitės, A. Žvirblytės ir P. Andersson koncertus, visuomet pabrėžiama, jog trys muzikų kartos vienoje scenoje kol kas yra vienintelis ir unikalus reiškinys Lietuvoje, nes muzikų šeimų, „dinastijų“ mes tikrai turime nemaža, tačiau seneliai dažniausiai jau nebetęsia sceninės veiklos, o ir vaikaičiai neretai pasirenka kitus muzikavimo būdus. Galima sakyti, jog tai yra ypatingos valios ir motiniškos meilės, lemiamo muzikos reikšmės gyvenime supratimo vaisius, kurį didelės patirties ir sykiu atkaklumo dėka įgyvendino profesorė V. Vitaitė. (...) Šį vakarą pirmoje dalyje skambino A. Žvirblytė. Jos skambinimas pasižymi maštabiška mąstysena, stabilia technika, aiškiai dėstomais architektonikos planais. R. Schumanno Fantazija C-dur, op. 17 – jau subrandintas kūrinys, kurį pianistė nutapė kaip vaizdingą drobę, joje ryžtingus, optimistiškus epizodus keitė išjausta lyrika. M. Ravelio Valsą A. Žvirblytė atliko efektingai ir lengvai. Virtuoziškas, techniškai sudėtingas, tirštų harmonijų sklidinas kūrinys skambėjo taip pat masyviai ir žėrinčiai. Temperamentinga pianistės interpretacija parodė jos didelį profesionalumą.(...) Antrą koncerto dalį pradėjo P. Andersson. Jis gražiai ir muzikaliai paskambino S. Rachmaninovo Elegiją op. 3, jautriai pedalizuodamas ir aiškiai vesdamas melodiją, kurią jis išplėtojo ir išaugino į įspūdingą kulminaciją. Jaunasis virtuozas puikiai atliko R. Ščedrino „Basso ostinato“. Jis vidinę muzikos įtampą neatleisdamas laikė savo rankose (tiesą sakant, tikrąja žodžio prasme…), išgavo įdomius skambesius ir efektingus štrichus, gerai valdė įnoringą ritminį piešinį. Buvo girdėti, kad sparčiai formuojasi labai kokybiškas garsas ir valinga individualybė. (...) Jaunasis pianistas ne tik visiškai laisvai valdo instrumentą, bet ir puikiai girdi, atskirų rankų partijos – visiškai savarankiškos. A. Žvirblytės ir V. Vitaitės fortepijoninis duetas atliko keturias S. Rachmaninovo pjeses iš 6 pjesių keturioms rankoms op. 11. Idealus ansamblis leido pasigėrėti gelmingais skambesiais („Barkarolė“), charakteringu šokiu („Valsas“, „Skerco“), varpais aidinčiu „Gloria“. Abi pianistės, motina ir duktė, prie klaviatūros yra taip pat bendramintės, gerai viena kitą jaučia ir papildo. Emocionalus ryšys duetui suteikia tvirtesnį pamatą, nei tiesiog kolegialumas. (Panašiai dvasiškai vieningai skamba E. Gilelso ir jo dukters įrašyti duetai keturiomis rankomis.) Kita kompozicija – A. Schnittkes „Hommage à Igor Stravinsky, Sergey Prokofjev and Dmitry Shostakovich“ fortepijonui šešioms rankoms (1979) – tai šių trijų kompozitorių muzikine medžiaga, būtent citatomis iš „Kinų maršo“ (I. Stravinskio opera „Lakštingala“), polkos „Kartą Ženevoje“ (D. Šostakovičiaus baletas „Aukso amžius“) bei „Humoristinio skerco“ (S. Prokofjevo dedikacija dirigavimo mokytojui N. Čerepninui) grįsta originali pjesė su daug klasterių ir netikėtų sforzando, kurią pianistų trio atliko su intriga ir sykiu žaismingai. Kaip visada, atlikėjų individualybė atsispindėjo atlikime. Ryškiausias šios pianistų dinastijos (apibūdinimas, įgijęs įvaizdžio funkciją) bruožas – stipri fortepijono mokykla ir profesionalumas, kūrybiškai derinamas su humoru ir improvizaciniu pradu.

Daiva Tamošaitytė, Garsai gėlių jūroje, Muzikos barai, 2008 04 03